Sėkmingiau – ten, kur visi pertvarkos dalyviai – savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, socialinės globos įstaigos ir bendruomenės, glaudžiai bendradarbiauja, o žmonių su negalia politiką suvokia kaip žmogaus teisių, o ne medicininės priežiūros modelį.
Viceministrė pabrėžė, jog labai svarbu suprasti, kad žmonių su negalia integracija į visuomenę reikalinga visiems visuomenės nariams. V.Augienės teigimu, nė vienų šiuo metu Lietuvoje jau veikiančių grupinio gyvenimo namų gyventojai neturi konfliktų su vietos bendruomenėmis, įtampų kai kur esą buvo tik tol, kol šie namai įsikūrė.
„Yra toks svarbus pertvarkos aspektas: visi turime suvokti, kad atsiskyrę vieni nuo kitų mes silpnėjame. Silpnėjame nematydami kitiems žmonėms tekusių iššūkių, neleisdami sau patirti bendrystės jausmo, dėl įvairių išankstinių nuostatų auginamės baimes, prarandame galimybę pajusti dėkingumą. Taip mes save tam tikra prasme skurdiname. Nemaža dalis žmonių su negalia gyvena izoliuotą gyvenimą, mes jų nematome, nebendraujame ir net nežinome, ką tie žmonės gali mums duoti. O gali duoti įvairiausių dalykų, visų pirma pamokų: artumo, gebėjimo priimti save ir pasaulį atvirai, be nuostatų, nesumeluoto tiesumo, sąžiningumo. Tokius dalykus mums gali padovanoti tik vaikai ir žmonės, kurie dėl negalios gyvena tokį savitą gyvenimą. Iki šiol mes neleidome jiems pasireikšti, iki šiol mums atrodė, kad galime viską sutvarkyti ir nuspręsti už juos “, – teigė V.Augienė.
Siekiama tolygios globos pertvarkos Lietuvoje
Daugiau paslaugų žmonėms su negalia yra teikiama didmiesčiuose, tačiau dėl mažesnio gyventojų skaičiaus paslaugų prieinamumas kai kur geresnis mažose savivaldybėse. Pasak viceministrės, siekiama tolygumo, kad žmogui su negalia vienodai gera būtų gyventi visoje Lietuvoje. Taip pat labai svarbu keisti visuomenės nuostatas, kad visuomenė suprastų žmonių su negalia integracijos svarbą ir naudą. Priimant sprendimus, būtina girdėti pačių negalią turinčių žmonių balsą.
Labai svarbu keisti nuostatas, kad visuomenė suprastų žmonių su negalia integracijos svarbą ir naudą.
„Pagrindinė priežastis, kodėl reikėjo globos namų pertvarkos – tai žmogaus teisių užtikrinimas. Iškėlus klausimą, ar įmanoma dideliuose, ligonines primenančiuose globos namuose, užtikrinti žmogaus orumą, individualumą – tapo akivaizdu, kad ne. Taip, ten mes suteikdavome paslaugas, pamaitindavome, buvo kur miegoti, sąlyginai saugu. Tačiau apie tokius dalykus, kaip žmogaus teisę pasirinkti, kur jis nori šiandien eiti, ką jis nori šiandien valgyti, kuo jis nori užsiimti, o svarbiausia, kaip jis nori būti naudingas šiai visuomenei, nebuvo ką ir kalbėti. Padėtis buvo netgi tragiška“, – sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė V.Augienė.
Institucinės globos pertvarka vyksta keliais etapais. Visų pirma, siekiama išformuoti didelius globos namus, sukuriant grupinio gyvenimo namus ar suteikiant galimybę negalią turintiems žmonėms apsigyventi apsaugotame būste. Tai, pasak viceministrės, yra techninė dalis, tačiau svarbesnė dalis – paslaugų kokybė.
„Reikia skatinti negalią turinčio žmogaus gebėjimus atrasti, ką jis gali ir padėti jam prasmingai prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Toks iššūkis yra šiandienos socialiniam darbuotojui – nepergloboti, nepadaryti už žmogų, tačiau suteikti visą įmanomą pagalbą, kad jis pats galėtų. Tada tais rezultatais pasidžiaugsime visi“, – sako V.Augienė.
Adakavo socialinės globos namų geroji patirtis
Tauragės rajono Adakavo socialinės globos namai orientuojasi į bendruomeninių paslaugų teikimą negalią turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Šiuo metu ji teikia devynių rūšių paslaugas.
„Bendruomeninės paslaugos yra alternatyva institucinei globai. Iki pertvarkos buvo einama lengviausiu keliu – už negalią turintį žmogų buvo nusprendžiama, kad jis keliaus į institucinės globos namus. Dabar mes teikiame dienos globos paslaugą asmens namuose. Žmonės gali gyventi savo namuose, būti su savo šeimos nariais ir nepatekti į institucinės globos priežiūrą. Taip pat išbandome ir nemažai kitų paslaugų. Viena jų – laikino atokvėpio paslauga asmens namuose. Taip pat teikiame apsaugoto būsto paslaugą, kuri tikrai pasiteisino. Mūsų septyni žmonės yra išėję iš globos įstaigos ir sėkmingai įsikūrė apsaugotame būste, kuriame jie gyvena savarankiškai ir pagalbą gauna tuomet, kai jos reikia“, – teigė Adakavo socialinės globos namų direktorė Kristina Anulienė.
Bendruomeninės paslaugos yra alternatyva institucinei globai.
Pasak direktorės, įrengiant grupinio gyvenimo namus, būta visokių patirčių. Teko susidurti ir su bendruomenės pasipriešinimu.
„Kai nusprendėme statyti antruosius grupinio gyvenimo namus ir nupirkome sklypą, pasipriešinimą patyrėme iš šalia esančio miestelio gyventojų. Klausimas man, kaip vadovei, buvo: „ar jūs garantuojate mums saugumą?“. Pasakiau, kad garantuojame, nes 27-erius metus dirbu šioje įstaigoje ir Adakavo bendruomenėje nei vienas nusikaltimas nebuvo padarytas globos namų gyventojų. Bijoma to, ko nepažįstama“, – pasakojo K.Anulienė.
Pasak jos, dabar ruošiamasi statyti dar ketverius grupinio gyvenimo namus, kartu šviečiama visuomenė.
„Mes dirbame su bendruomenėmis, dalyvaujame jų renginiuose, stengiamės, kad mūsų globojamus žmones pamatytų. Tačiau tai yra nuolatinis ir sunkus darbas, sulaukiame kritikos. Bendruomenės nariai dėl to nėra kalti, nes daugelį metų negalią turintys žmonės buvo paslėpti nuo visuomenės. Tikiuosi, kad žmonių požiūris keisis ir toliau įgyvendinant pertvarką bus lengviau“, – sakė Adakavo socialinės globos namų direktorė K.Anulienė.
Tikiuosi, kad žmonių požiūris keisis ir toliau įgyvendinant pertvarką bus lengviau.
Sėkmės istorijos
Tomas ir Laura iš Dotnuvos grupinio gyvenimo namų džiaugiasi savo sėkme. Šiuose namuose jie dabar gyvena aštuoniese kaip tikruose savo namuose: į parduotuvę eina, valgį gamina, namus tvarkosi patys.
„Labai gerai gyvename. Aš esu labai patenkintas. Niekuo nesiskundžiu, man patinka. Mėgstu namus tvarkytis“, – sako Tomas. Jis turi virėjo specialybę ir sako labai norėtų gauti darbą, užsidirbti pinigų.
Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose Laura gyvena jau ketverius metus, anksčiau ji gyveno dideliuose institucinės globos namuose Šlapaberžėje.
„Čia gyventi geriau, ramu, saugu, gera. Su kaimynais pabendraujame, pasišnekame“, – taip dabartinį savo gyvenimą grupinio gyvenimo namuose apibūdina Laura.
Laura ir Tomas labai džiugiai pasakoja apie savo augintinius šunį ir katę bei daržovių auginimą.
„Šuniuką vedame į kiemą pasivaikščioti. Ir šiltnamį turime. Auginame agurkus, pomidorus“, – pasakoja Laura. Didžiausia jos svajonė – nuvykti į Vilnių.
Socialinė darbuotoja Erika Klimienė sako, kad Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose negalią turintys žmonės gyvena kaip šeima.
„Mes, visos penkios darbuotojos, ateiname į šiuos namus kaip į savo antrus namus. Laukiame vieni kitų, kada susitiksime. Dienos ritmas čia toks, kaip ir namuose: keliamės, tvarkomės, ruošiame valgyti. Teikiame siūlymus, kokį maistą norime valgyti, kur norime išeiti, ką pamatyti. Kartu planuojame kur atostogausime, kur važiuosime. Viskas taip, kaip šeimoje, tik mes, darbuotojos, esame pagalbininkės, o jie yra šių namų šeimininkai. Mes tik prisidedame prie jų geresnio gyvenimo, kad jie čia jaustųsi kaip tikruose namuose“, – sakė socialinė darbuotoja E.Klimienė.
