Mokyklų trūkumas – augančio miesto problema
Kuriant ateities mokyklą, kurioje skatinamas vaikų kūrybiškumas ir savarankiškumas, svarbu įsiklausyti į kiekvieną jos dalyvį: į vaikus, tėvus, mokytojus, švietimo ekspertus, architektus ir kūrybininkus, taip pat į kitas institucijas, su kuriomis bendradarbiaujama.
Apie tai Vilniuje diskutavo Vilniaus miesto savivaldybės meras Remigijus Šimašius, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ministrė Jurgita Šiugždinienė, Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Pilaitės bendruomenės tėvų atstovas Paulius Jakutavičius, Vilniaus miesto savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys Lukas Eigėlis ir VU filosofijos fakulteto profesorius, vienas iš edukacinės platformos „Kūrybingumo mokykla“ įkūrėjų ir dėstytojų Kristupas Sabolius. Diskusiją moderavo Dovilė Filmanavičiūtė.
Pasak D.Filmanavičiūtės, tikėtina, kad per būsimus penkerius metus Vilniaus mokyklų suolus užpildys 17 tūkstančių mokinių, taip pat planuojama, kad iki 2025 metų Vilniuje galėtų atsirasti 8 naujos mokyklos.
Pasak Vilniaus mero R.Šimašiaus, tai – augančio miesto problema ir geriau spręsti ją, nei uždarinėti mokyklas.
„Labai džiaugiuosi ir tuo, kad prieš kelis metus Vilniuje mums pavyko suformuluoti labai aiškų tikslą kalbant apie švietimą – ugdyti laisvas, kūrybingas ir ateičiai pasiruošusias asmenybes.
Trimečių vaikų Vilniuje yra beveik dvigubai daugiau nei 17-mečių jaunuolių, todėl per penkerius metus reikia 8 mokyklų.
Kadangi trimečių vaikų Vilniuje yra beveik dvigubai daugiau nei 17-mečių jaunuolių, todėl per penkerius metus reikia 8 mokyklų.
Bet man atrodo, kad mūsų tikslas taip pat kalbėti, kaip padaryti, kad mokytojai būtų uždegantys, įkvepiantys ir paruošti ateities gyvenimui, kad mokyklos būtų iš tiesų geros. Čia yra esmių esmė. Labai svarbu sau nesupaprastinti uždavinio – kad tik sutalpintume vaikus“, – kalbėjo R.Šimašius.
Siūlo nebijoti naujovių ir pokyčių
Tačiau kalbant apie ateities mokyklą, reikia akcentuoti ir visą švietimo sistemą. Ar ji išties išgyvena neišbrendamą krizę? Pasak ministrės J.Šiugždinienės, jausmas, kad mes niekaip neišbedame iš tam tikros krizės, išties yra.
„Nauja Vyriausybė ateina ir pradeda nuo naujo lapo. Dėl to mes ir kalbame apie nacionalinį susitarimą, bandome sutarti dėl tam tikrų esminių dalykų, kad pokyčiai nevyktų vos pasikeitus Vyriausybei.
Ką aš pajutau? Kad švietime, kaip ir krepšinyje, visi ekspertai. Man labai norisi visuomenės ir tėvų prašyti nebijoti naujų idėjų ir pokyčių. Mes kartais geras idėjas sužlugdome. Siūlyčiau nerašyti iš karto peticijos, kad bus blogai, o atsiverti diskusijai, naujoms idėjoms. To labai norisi“, – kalbėjo ministrė.
Kalbėdama apie šios Vyriausybės tikslus, J.Šiugždinienė teigė, jog labai svarbu, kad visi vaikai turėtų lygiavertes galimybes: „Pačiame Vilniuje turime problemą, kad yra labai skirtingos mokyklos. Vienos geros, o kitos silpnesnės.
Norisi, kad jos visos būtų geros kalbant ne tik apie naujas statybas, bet ir apie kokybę. Kad tėvai, vaikai, mokytojai būtų laimingi. Ką tai reiškia? Daug dalykų. Pavyzdžiui, kad mokykla būtų šalia. Tai – platus klausimas, susijęs su šeimos gyvenimu. Jei ko nors trūksta – stengsimės padėti.“
Atskirtis tarp valstybinių ir privačių mokyklų
D.Filmanavičiūtė pastebėjo, kad tėvams aktualus ir kitas klausimas: privačių ir valstybinių mokyklų didelė kokybinė atskirtis, jie kelia klausimus, ar ateities mokyklos vizijoje numatytas šios atskirties mažinimas ir socialine, ir turinio prasme.
Pasak J.Šiugždinienės, vienintelė galimybė – stiprinti valstybines mokyklas ir kad jos konkuruotų su privačiomis mokyklomis.
„Tūkstantmečio mokyklų programa tam ir skirta – ne tik bendriniams dalykams, bet mokykloms stiprinti“, – sakė ministrė.
Seimo narės Ievos Kačinskaitės-Urbonienės nuomone, ateities mokykla turi būti stipri ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.
„Kas labai svarbu ir nacionaliniame susitarime dėl švietimo – mes nebekalbame apie Vilnių ir apie atskirą Lietuvą, bet kalbame, kad kiekvienas vaikas yra Lietuvos vaikas. Taigi mes turime juo pasirūpinti.
Pastaruosius metus girdėjau, kad reikia atsižvelgti į regionus. Taip, yra problema regionuose, be to, ne tik dėl švietimo. Bet yra problema ir Vilniuje, kur yra vis dar keliatūkstantinė eilė į ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Taip pat turime didelę konkurenciją ir nepagrįsta kovą, kur vaikas mokysis bendrojo lavinimo mokyklose. Konkurencija yra tame pačiame mieste, didžiuliai netolygumai tarp mokyklų. O norisi, kad kiekviena mokykla būtų gera, kad pritrauktų tiek mokinius, tiek mokytojus“, – sakė I.Kačinskaitė-Urbonienė.
Pilaitė – vienas iš pavyzdžių
Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kalbėjo apie tai, jog Pilaitės mikrorajone prasideda naujos mokyklos statyba.
„Daug diskusijų buvo, kokia ta mokykla turėtų būti, ne kartą yra tekę lankytis Pilaitėje esančioje didžiausioje Lietuvos mokykloje. Žavi, kad direktorius nepraranda optimizmo ir daro tai, kas yra geriausia. Faktas, kad Pilaitė, kaip ir visas Vilnius, yra ypač sparčiai augantis mikrorajonas. Taip kyla nauji uždaviniai, iššūkiai. Labai viliuosi kad 2022 metais vaikai jau galės eiti į naują mokyklą.
Svarbu, kalbant apie ateities mokyklas, vienodos starto galimybės.
Svarbu, kalbant apie ateities mokyklas, vienodos starto galimybės, pagalba vaikams, kad po vienu stogu mokytųsi visi – ir gabesni, ir silpnesni mokiniai.
Mokyklos bendruomenei tai sudėtingas uždavinys. Be to, yra ir švietimo pagalbos specialistų didžiulis poreikis. Džiaugiuosi, kad ministrė Seime jau pateikė projektą dėl darbo užmokesčio“, – kalbėjo Seimo narė.
Pilaitės bendruomenės tėvų atstovas Paulius Jakutavičius akcentavo, kad pradėta statyti mokykla yra tokia mokykla, kurios kūrime nuo pat pradžių dalyvavo ir bendruomenė.
„Norėtųsi sukurti tokią mokyklą, kurios durų po pamokų nesinori uždaryti. Labai norėčiau mokyklos, kuri nebijotų eksperimentų. Nemažai talentingų mokytojų atbaido smulkmeniškumas.
Prieš 32 metus buvo įsteigta tuometinė KPI eksperimentinė mokykla, kurioje Bronislovas Burgis laužė visas įmanomas taisykles, nesinaudojo aprobuotais vadovėliais. Ateities mokykloje neturi būti bijoma eksperimentų. Nepavyko? Daryk iš naujo. Daug gerų idėjų ateina iš apačios – iš mokytojų, vaikai pasufleruoja“, – kalbėjo Pilaitės bendruomenės atstovas.
P.Jakutavičius taip pat atkreipė dėmesį į vadovėlius, kai galima rasti ir kitokių mokymo būdų. Tačiau net per nuotolinį mokymą dažnai pamokų metu naudotos ne šiuolaikinės priemonės, o skenuoti vadovėlių puslapiai.
Diskusijos dalyviai kalbėjo ir apie universalų mokyklų dizainą, kai pastatai privalo būti pritaikyti įvairias negalias turintiems mokiniams.
Pasak R.Morkūnaitės-Mikulėnienės, reikėtų kalbėti ne tik apie pastatus, tačiau ir apie visuomenės požiūrį: „Čia ne tik pastatų pritaikymo dalykas, bet ir mūsų pačių gebėjimas priimti žmogų, kuris atrodo, juda, galvoja kitaip.“
Kaip sakė J.Šiugždinienė, yra įsipareigojimas iki 2024 metų, kad vaikai, turintys įvairių poreikių, galėtų lankyti mokyklas kartu su visais kitais.
Ministrė akcentavo ir mokytojų, kitų specialistų, pasiruošusių dirbti su tokiais vaikais, trūkumą, kalbėdama ir apie atlygio padidinimą, ir apie darbo sąlygų gerinimą: „Mums labai trūksta švietimo pagalbos specialistų, logopedų, kitų specialiųjų pedagogų. Jaunimas tiesiog nestoja į šias specialybes.“
Diskusijoje – mintys ir apie saugumą
Vilniaus miesto savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys Lukas Eigėlis įvardijo ir kitą problemą, kuri ne mažiau svarbi kalbant apie ateities mokyklą.
„Koks vaikas turi išeiti iš mokyklos? Aš noriu, kad mes išleistume saugesnius vaikus, kad jie mokyklose būtų saugūs. Tai yra laikas, kai tu randi pačius svarbiausius savo gyvenimo atsakymus, užduodi pačius svarbiausius klausimus. Ir labai dažnai mes užrakiname galimybę rasti atsakymus, būname apriboti.
Man 18. Ir aš jau galiu suprasti tam tikras problemas, trūkumus. Yra Europos jaunimo progreso indeksas ir ką Europa rašo apie mus? Taip, mes turime jaunimo įgalinimą, turime jaunimo organizacijas, bet pas mus vakarais merginos bijo išeiti į gatvę, mes esame viename iš žemiausių lygių kalbant apie merginų saugumą, yra didelis jaunų žmonių žmogžudysčių lygis. Arba patiriamo smurto.
Jei taip nutinka, kai tu esi jaunas, kažkas kelyje nutiko blogai. Kažką praleido mokykla ar kažko neakcentavo šeima.
Kiekviena jauna mergina, kurią aš pažįstu, turėjo siaubo istoriją dėl seksualinio priekabiavimo, tačiau aš per 12 metų mokykloje nė karto neišgirdau šito žodžio. Niekas man nesakė, kaip elgtis etiškai, kaip būti visuomenės individu, kaip pačiam jaustis saugiai ir leisti kitiems jaustis saugiai su manimi.
Kai kalbame apie Vilniaus ateities mokyklą, labai noriu, kad būtų daugiau žmogiškumo, tolerancijos, pakantumo“, – kalbėjo diskusijos dalyvis.
Ateities mokykla neatsiejama nuo kūrybiškumo
Diskusijos dalyviai sutarė, kad ateities mokykloje vienas iš kertinių dalykų yra kūrybiškumas.
VU filosofijos fakulteto profesorius, vienas iš edukacinės platformos „Kūrybingumo mokykla“ įkūrėjų ir dėstytojų Kristupas Sabolius sakė, kad svarbu kalbėti šiomis temomis ir tarp skirtingų atstovų, institucijų.
„Tikrai pritariu, kad šiandien kūrybingumas yra viena iš esminių vertybių. Bet man kyla ir klausimų. Egzistuoja nemažas konfliktas tarp vakarietiškos ugdymo sistemos (čia – ne tik Lietuvos problema), kur testais grįstas žinojimas yra didžiausia vertybė ir tarp laisvos, kūrybingos, eksperimentuojančios asmenybės. Jaučiama takoskyra. Kartasi sakoma, kad mokykla žlugdo kūrybingumą. Kokia mokykla? Ta, kuri akcentuoja kietąsias žinias.
Kūrybingumas yra viena iš esminių vertybių.
Vilnius pasižymi labai ryškiai – mes jau kelis metus tęsiame kūrybingumo ambasadorių programą, o Vilniaus miestas buvo iniciatorius.
Pirmiausia įtvirtiname tai kaip vertybę ir kaip ji gali veikti mokykloje. Ko reikia mokyklai, mokytojams?
Mes pamatėme, keliaudami po mokyklas, kad labiausia reikia įgalinimo. Nes tu bijai eksperimentuoti, išeiti iš savo disciplinos rėmų. Jei tu suklysi – tave nubaus, neaišku, ką tėvai pasakys, žvelgiant iš mokytojo perspektyvos.
Mes dirbame su mokytojais, pradžioje moksleiviai gali būti sutrikę, bet vėliau jie išsilaisvina, pasijunta įgavę naujų jėgų. Kai tu parodai metodą – tu jį paverti kūrėju. Tačiau tai užtrunka, čia kaip sporte – reikia laiko“, – kalbėjo K.Sabolius.
K.Sabolius akcentavo, kad mokytojas yra tas žmogus, kuris atveria galimybes: „Lietuvoje daug puikių mokytojų ne privačiose mokyklose. Yra mokytojų, kurie šiek tiek bijo eiti ta kryptimi. Ir čia politikų, visuomenės darbas leisti jiems eiti. Dabar viskas suvesta į rezultatus. O rezultatai nepakenčia klaidų. Bet kūrybingume klaidų nėra, tik klausimas, ką su jomis daryti? Reikia galvoti apie etapus, metodus, o mokytojo vaidmuo yra esminis.“
„Tai galioja ir kitiems dalykams – viskas su viskuo susiję. Sakome, kad reikia visiems vienodų teisių, galimybių – visa tai gerai, jei kalbame apie įgalinimą. Bet mes niekada nepasieksim visur vienodų rezultatų.
Pavyzdžiui, jei Pilaitėje yra tėvų bendruomenė, kuri sugeba įkvėpti mokytoją – padėkim jiems. Kiti pažiūrės, kad tai veikia, todėl rodykime gerus pavydžius. Gerų pavyzdžių akcentavimas yra geriau, lubos yra svarbiau nei grindys. Leiskime būti čempionais, nes geras užkratas gali plisti“, – kalbėjo R.Šimašius.
Diskusijos dalyviai taip pat aptarė empatiją, emocinį intelektą, žmogaus teises – visa tai ir dar daugiau taip pat turi būti ugdoma ateities mokykloje.
