„Paskambino iš Gerontologijos centro ir informavo, kad mirė mano močiutė. Atvykome su vyru gauti mirties pažymėjimo, kad galėtume rytoj išsivežti velionės palaikus į Klaipėdą“, – TV3 Žinioms sakė močiutės netekusi Birutė.
Moteriai centre budinti slaugytoja išdavė dokumentą, kuriame parašyta, kad jos močiutė mirė. Tik šis popieriukas realiai pasirodė esąs niekinis.
„Antakalnio priėmimo skyrius atsisakė kategoriškai. Sakė, mes esame nutraukę sutartį ir tikrai neišduosime pažymų mirties nematę ligonio. Tai turi daryti Gerontologijos centro daktaras. Pylimo poliklinikoje gavau atsakymą, kad tai nėra daktaro patvirtinta, nėra daktaro įrašo, nėra diagnozės, o mirtį konstatavo budėjusi bendros praktikos slaugytoja“, – pasakojo Birutė.
Kreiptis į gydymo įstaigas moteriai patarė Gerontologijos centre. Tačiau močiutės mirtį konstatavo ne gydytojas, o slaugytoja, nes, kai mirė močiutė, mediko iškviesti niekas nepasivargino.
Mirus gyventojui mirties konstatavimui nekviesti greitosios medicininės pagalbos. Taip pas juos ant sienos ranka užrašyta. Ne dokumentas, – sakė Birutė.
„Klausiau jų: kodėl jūs nekvietėte greitosios pagalbos? Mūsų centro direktoriaus nurodymas yra. Ir parodė ant lentos užrašyta, kad mirus gyventojui mirties konstatavimui nekviesti greitosios medicininės pagalbos. Taip pas juos ant sienos ranka užrašyta. Ne dokumentas“, – sakė Birutė.
Tokia skausminga patirtis Birutę galutinai įtikino, kad atvežę į slaugos namus artimuosius žmonės nežino, kas ten su jais darosi.
Slopina raminamaisiais?
Dar savaitės pradžioje Birutė pasakojo įtarianti, jog savimi negalintys pasirūpinti senukai yra slopinami raminamaisiais, kad su jais būtų mažiau darbo.
„Atėjau prieš keletą dienų dienos metu per pietus radau ją sėdinčią ir visai nekontaktinę. Bandau prakalbinti – nė žodžio. Ateina pietų metas, o kaip tokį žmogų pamaitinti? Tada jis lieka alkanas, nes jis neturi fizinių jėgų nei ryti, nei prabusti“, – dar savaitės pradžioje TV3 Žinioms pasakojo Birutė.
Nejudantiems senukams atrofuojasi raumenys. Birutės močiutei buvo atsivėrusi tokia pragula, kad net matėsi kaulas. Pragula buvo infekuota. Prireikė operacijos su visiška narkoze.
Kai centre lankėsi žurnalistai, senukai buvo guvūs. Jie patys džiaugėsi gera priežiūra.
„Likau našlė, metai bėga, galvoju, čia man yra bendraamžiai, programėlės yra, maitinimas, priežiūra. Susirgsi – kas vieną žmogų žiūrės? O šituos namuos ateis. Ko aš pageidavau, tuo stengėsi mūsų valdžia padėti“, – pasakojo jau beveik 11 metų centre gyvenanti Ona.
Kitas gyventojas taip pat pasakojo, kad aptarnavimas yra puikus.
Ne žurnalistų reikalas
Gerontologijos ir reabilitacijos centro vadovas Vytautas Gricius su žurnalistais kalbėtis nepanoro. Jis pasisiūlė į klausimus atsakyti tik raštu. Tik nei dėl raminamųjų, nei dėl pragulų centras atsakomybės neprisiima ir tikina, kad visuomet informuoja artimuosius.
Kodėl mirus giminaičiui artimieji turi praeiti tikrą pragarą, kad gautų galiojantį mirties pažymėjimą, V.Gricius nepaaiškino.
„Ne aš esu nurodęs. Tokia yra tvarka nustatyta. Yra kviečiama greitoji, o jeigu įsitikinimas yra, tada specialistai konstatuoja patys. Pirma jūs pasidomėkite patys greitosios pagalbos tarnybose. Gavote skundą, jį išnagrinėkite. Tam yra institucijos. Ne televizijos žurnalistai nagrinėja tokius klausimus, o jei nagrinėja, tai turi žinoti nors tvarką kažkokią. Ačiū, viso gero“, – telefonu raštu atsiųstus atsakymus dar pakomentavo V.Gricius.
Sveikatos apsaugos ministerija dėl Gerontologijos ir reabilitacijos centro pastaruoju metu skundų gauna vis daugiau.
Gerontologijos ir reabilitacijos centre glaudžiasi 240 žmonių.
