Portalas 15min pristato trumpą šios vietos istoriją, kurioje savo vaidmenį turi ir žydų kapinės, ir Sąjūdis, ir paveldosaugininkai, ir Ūkio bankas.
Nuo kapinių iki sporto
Istoriniai šaltiniai teigia, kad dešiniajame Neries krante, prieš vietą, kur Vilnelė įteka į Nerį, nuo XVI amžiaus veikė seniausios mieste žydų kapinės. Jas 1831 m. uždarė carinės Rusijos valdžia. Jau XX a. pradžioje jų pėdsakų beveik nebebuvo išlikę, o po II pasaulinio karo sovietų valdžia sunaikino dar likusius antkapius.
Po II pasaulinio karo, kuomet teritorijoje stovėję pastatai buvo sugriauti, čia pradėtos sporto komplekso statybos. Netoliese iškilo stadionas ir baseinas, o 1965–1971 m. pastatyti ir patys Koncertų ir sporto rūmai. Rūmus projektavo Eduardas Chlomauskas bei jo kolegos, o neįprasto laivo pavidalo stogo laikančiąją konstrukciją sukūrė Henrikas Vytautas Karvelis.
Įdomu, kad sporto rūmai visų pirma buvo statyti kaip tarptautinio lygio ledo ritulio aikštė – būtent jos plotas padiktavo tiek salės, tiek ir viso pastato gabaritus.
Rūmai pasižymėjo unikalia vantine konstrukcija. Inžineriniu ir funkciniu požiūriu ne mažiau svarbus buvo universalus salės pobūdis – pastatas iš sporto varžybų salės lengvai galėjo tapti susirinkimų ar koncertų sale. Tam pasitarnavo transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos.
Išsilaisvinimo iš SSRS laikotarpiu rūmai vaidino didelį vaidmenį. 1988 m. juose įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1991 m. sausio 14–16 d. visuomenė čia atsisveikino su laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto.
Rūmai nepriklausomybės metais
Nepriklausomybės metais iš pradžių rūmai gyvavo gana sėkmingai. Juose vyko įvairių sporto šakų pasaulio ir Europos čempionatai, taip pat pastatas buvo naudojamas kaip laikina prekybos salė. Buvo rengiami ir koncertai – rūmų sienas drebino ne tik Lietuvos grupės, tokios kaip „Antis“, bet ir pasaulinės legendos – „Deep Purple“ ar Bonnie Tyler.
Vis dėlto rūmai veikė nepelningai, buvo įvelti ir į keletą skandalų – įtarta, kad tuometinis jų direktorius kelių koncertų organizavimo firmų savininkams juos nuomojo palankesnėmis sąlygomis. Didelis smūgis rūmams buvo ir 2004 m. atidaryta Vilniaus „Siemens“ arena – daug renginių iš karto persikėlė ten.
Tais pačiais 2004 m. rūmus bei aplinkinę teritoriją per savo valdomas bendroves įsigijo Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG). Jie išpirko naują 6,5 mln. litų bendrovės „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“ akcijų emisiją bei ėmė valdyti kontrolinį akcijų paketą. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcininkai nutarė padidinti įstatinį kapitalą nuo 4,63 mln. iki 11,13 mln. litų.
Prasidėjo diskusijos – ką daryti su sporto rūmais. Naujieji savininkai demonstravo polinkį juos griauti ir statyti naują gyvenamųjų namų kvartalą, į kurį planuota investuoti apie 200 mln. eurų.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė išreiškė lūkestį, kad investuotojai rekonstruos dabartinį „Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, išlaikant visuomeninę paskirtį, taps moderniu kongresų centru. Mainais į tai savivaldybė žadėjo leisti verslininkams plėtoti komercinę veiklą greta centro ir stadiono.
ŪBIG planai buvo išties grandioziniai. 2005 m. vasarą Vilniaus savivaldybėje buvo surengtas pristatymas, pagal kurį stadionas ir sporto rūmai turėjo būti pertvarkyti į daugiafunkcinės paskirties statinių kompleksą. Toks kompleksas turėjo sujungti universalų 21-29 tūkst. vietų stadioną, parodų rūmus, naujus modernius apie 2 tūkst. vietų kongresų rūmus, biurus, 5 ir 3 žvaigždučių viešbučius, parduotuves, restoranus, pramogų bei vaikų ir jaunimo dienos užimtumo centrus. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai įvykdžius šį planą būtų buvę nugriauti.
Tačiau ambicingiems planams ir toliau liekant tik popieriuje, 2006 m. savivaldybė sukūrė naują planą – išpirkti rūmų pastatą. Savivaldybė ir ŪBIG susitarė dėl bendrų veiksmų plėtojant teritoriją tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių. Tai turėjo būti pirmas atvejis, kai tokios apimties objektas būtų išpirktas iš privataus savininko tam, kad būtų panaudotas kultūrinei-rekreacinei paskirčiai.
„Miesto Taryba yra nusprendusi, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra tas objektas, kuris turi tarnauti visuomenės reikmėms. Galutinio susitarimo siekėme ilgai, tačiau tikiu, kad radome abiem besiderėjusiom pusėm ir, svarbiausia, miesto gyventojams naudingą sprendimą“, – sakė sostinės meras Artūras Zuokas. Galutinę kainą žadėta nustatyti derybų būdu.
Vis labiau nuvertėjanti kultūros vertybė
Tačiau bet kokiems rūmų griovimo planams 2006 m. rugpjūtį buvo padėtas taškas: Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos buvo įtraukti į kultūros vertybių registrą. Šis pastatas pripažintas kultūros vertybe tiek dėl originalios stogo vantinės konstrukcijos, tiek dėl to, kad čia 1988 m. įvyko Sąjūdžio suvažiavimas.
Tai reiškė, kad rūmų nebuvo galima griauti nei dėl to, kad čia būtų statomi viešbučiai, nei dėl to, kad būtų statomi gyvenamieji namai. ŪBIG apskundė tokį tarybos sprendimą teismui, tačiau nieko nepasiekė: teismas pripažino sprendimą teisėtu.
2007 m. Vilniuje po savivaldybių rinkimų pasikeitė valdžia, o naujoji valdžia, skirtingai negu ankstesnė, rūmų išpirkimo idėja nesižavėjo. Sutartis dėl išpirkimo buvo įkišta giliai į stalčių, nutarus, kad miestui rūmus turėti vis dėlto nėra poreikio ir tam nebus leidžiami pinigai. Tuomet jau buvęs miesto meras A.Zuokas tokį sprendimą kritikavo, tačiau nieko nepešė.
Neoficialiai kalbėta, kad idėjos išpirkti rūmus atsisakyta būtent dėl aukštų kultūros vertybėms taikomų apsaugos reikalavimų. Į kultūros vertybių sąrašą įtrauktas statinys savo dabartinio vaizdo nei iš išorės, nei viduje prarasti negali.
Rūmuose renginiai vyko vis rečiau. 2009 m. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ugniagesiai po patikrinimo uždraudė eksploatuoti kaip neatitinkančius priešgaisrinės saugos reikalavimų.
Tarp rastų trūkumų – neveikiančios priešgaisrinės saugos sistemos, gaisrinės automatikos įrenginiai, netvarkingas gaisrinis vandentiekis. Nutarta, kad juose nesaugu organizuoti renginius, ypač masinius. Tiesa, renginiai rūmuose tuo metu jau buvo tapę retenybe – tik retkarčiais čia dar vykdavo filmų ar reklamų filmavimai, repeticijos ar renginiai.
Atrodė, kad ir ŪBIG, praradusiai galimybę griauti rūmus ir jų vietoje statyti gyvenamuosius namus, jie pernelyg neberūpėjo. Tiesa, teoriškai grupė planų atnaujinti aplinkinės teritorijos neatsisakė. Jos atstovai teigė planuojantys, kad prie Neries upės iškils mažaaukščiai namai su apartamentais, prie Šeimyniškių gatvės planuojamos komercinės patalpos. „Žalgirio“ stadiono vietoje turėjo atsirasti dirbtinės dangos futbolo stadionas, kuriame būtų galima rengti ir kitų sporto šakų varžybas, koncertus, kitus renginius.
2010 m. ŪBIG atstovas teigė, kad grupė „įgyvendina kitus šio projekto tolesniam vystymui būtinus parengiamuosius darbus“, tačiau jų trukmės nedetalizavo.
2013 m. Priešgaisrinės apsaugos departamentas, reaguodamas į šioje vietoje norėjusios roko koncertą surengti agentūros kreipimąsi, dar kartą paskelbė, kad dėl gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų ir siekiant užtikrinti renginyje galinčių dalyvauti žmonių saugumą, renginiai Vilniaus koncertų ir sporto rūmų erdvėje vykti negali.
2013 m. lapkritį rūmai, nepaisant gaisrininkų perspėjimų, trumpam atgijo: čia įvyko „bohemiečių“ organizuotas koncertas. Tada „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas kalbas, kad rūmai yra nesaugūs, vadino išpūstu burbulu.
„Tai tėra suinteresuotų asmenų, sakyčiau, savotiškas pagalių kišimas į ratus. Rūmai yra puikios būsenos, atrodo, kad čia ką tik baigėsi vienas koncertas ir tuoj prasidės kitas. Jie – reto autentiškumo, daugumos senų pastatų interjeras seniai pakeistas ir juose nebelikę to 8-ojo dešimtmečio kvapo. Pastato konstrukcija yra nepaprastai tvirta, milžiniški plieniniai trosai, nerūdijančio plieno konstrukcijos. Šie rūmai atlaikytų stiprų žemės drebėjimą, nes jų konstrukcija yra judanti, paslanki, todėl kalbėti, kad jie yra avarinės būklės – tiesiog juokinga. Žinoma, yra tam tikri higieniniai dalykai, kurių čia trūksta, dabartinių reikalavimų nebeatitinkanti priešgaisrinė sistema, bet čia viskas būtų lengvai pataisoma“, – situaciją vertino architekto specialybę turintis A.Kaušpėdas.
Rūmų gelbėjimo planas
ŪBIG bankrutavus, rūmai buvo įkeisti Šiaulių bankui. Bankroto administratorius bandė rūmus parduoti aukcione. Tačiau pirkėjo rasti nepavyko, nors varžytinės buvo surengtos net triskart.
Pradinė nekilnojamojo turto kaina trečiose varžytinėse buvo 9 mln. eurų. Jose buvo siūloma įsigyti 14,7 tūkst. kv. metrų ploto rūmus su kiemo statiniais bei 201 tūkst. kv. metrų ploto žemės sklypo dalimi Vilniaus Rinktinės gatvėje.
Sporto rūmų atkūrimu užsiimti nutarė valstybė. 2015 m. gegužę apskaičiuota, kad investicijos į tuomet jau seniai apleistus ir nenaudojamus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus turėtų siekti apie 20 mln. eurų. 5 mln. eurų turėjo būti skirti įsigyti pačius rūmus, ši suma turėtų būti surasta šalies biudžete. Rekonstrukcijai, kurios kaina numatoma beveik 13 mln. eurų, tikėtasi gauti pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Dar per 4,7 mln. eurų prisidėti turėtų privatus investuotojas – konkurso būdu atrinktas operatorius.
Pasak rūmų rekonstrukcijos projekto galimybių studiją pristačiusio konsultanto Irmanto Guzelio, dėl tinkamos objekto lokacijos, dydžio tai galėtų būti labai patrauklus konferencijų centras.
„Įvertinus esamą ir neišnaudojamą paklausą, matome, kad yra potencialas naujam centrui tiek tarptautinių, tiek vietinių renginių organizavimui. Infrastruktūra galėtų būti visiškai tam išnaudojama“, – tikino I.Guzelis.
„Litexpo“ vadovas Mindaugas Rutkauskas tada sakė, kad Lietuva tarptautiniuose konkursuose rengti konferencijas neretai susiduria su problema, nes negali pasiūlyti tinkamos infrastruktūros.
„Mes kartais neatitinkame formalių reikalavimų. Tarkim, yra reikalavimas turėti konferencijų ir kongresų centrą miesto centre, kad centrą ir viešbučius galima būtų pasiekti per 15 minučių. Turi būti pakankamai viešbučių – 5-6 viešbučiai skirtingų lygių, 3, 4, 5 žvaigždučių, turi būti maitinimo vietos pasiekiamos pėsčiomis. Tad Lietuva ar Vilnius, dalyvaudami konkursuose, pralaimi juos, nes dalies tokių reikalavimų negalime įvykdyti“, – sakė M.Rutkauskas.
„Vilnius yra patraukli vieta daryti visokius susitikimus ir kongresus, tačiau nėra pakankamai geros vietos, kur tai daryti. „Litexpo“ yra didelis centras, bet nelabai patrauklioje vietoje. Yra aišku, kokia ir kur ta vieta turėtų būti, kad turėtų sėkmės šansą. Tai turėtų būti labai patraukli vieta, kurioje būtų smagu būti, šalia turi būti viešbučiai ir t.t. Buvę Koncertų ir sporto rūmai tam visiškai tinka, belieka juos pritaikyti“, – idėjoms pritarė ir naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
2015 m. birželio pradžioje Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos projektą Vyriausybė pripažino valstybei svarbiu projektu – tai leido institucijoms priimti sprendimus dėl projekto ir vykdyti darbus prioriteto tvarka.
Tiesa, kai kurie ultraortodoksų žydų rabinai rugpjūčio pabaigoje paragino Vyriausybę atšaukti Sporto rūmų rekonstrukciją, sakydami, kad ji gali pažeisti Šnipiškių žydų kapines. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenė ir Londone įsikūręs Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas projektui neprieštaravo, teigdami, kad jis nepakenks kapinėms.
Iš pradžių ŪBIG bankroto administratorius ketino iš pirkėjų už sporto rūmus prašyti 9 mln. eurų. Tačiau buvo susitarta dėl mažesnės sumos.
2015 m. rugsėjį Turto bankas pasirašė trijų pastatų komplekso pirkimo sutartį. Pagal ją iš ŪBIG bankroto administratoriaus perkamo turto dalies kaina siekia 5,4 mln. eurų, iš bendrovės „Žalgirio sporto arena“ – 0,2 mln. eurų.
Pradėtos konsultacijos su Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu, Amerikos paveldo užsienyje priežiūros komisija, Lietuvos žydų bendruomene dėl Šnipiškių žydų kapinių tinkamo įamžinimo ir teritorijos sutvarkymo.
Abejonių sukėlęs konkursas
2016 m. Turto bankas paskelbė rūmų pritaikymo kongresų, konferencijų ir kitų kultūrinių renginių veiklai konkursą.
Tikimasi, kad rekonstruotuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose duris atvers naujas tarptautinis konferencijų centras. Pasak Turto banko generalinio direktoriaus Vaidoto Aleksiaus, bendras Vilniaus kongresų rūmų plotas po rekonstrukcijos bus 16 tūkst. kv. metrų.
Žadama, kad rekonstruotuose rūmuose bus įrengta 2500 vietų didžioji posėdžių salė, veiks konferencijų centras su 10 multifunkcinių transformuojamų konferencijų salių po 156-500 vietų, 8 susitikimų kambariai po 15-25 vietas, kabinetai kongresų ir konferencijų organizatoriams, pranešėjams, aptarnaujančiam personalui; įvairios maitinimo erdvės bei parodų salės.
Didžiulis pirkimas, kurio nugalėtojai rekonstruos rūmus, sudomino ne vieną šalies bendrovę, bet paaiškėjo, kad daug įmonių savo pasiūlymų teikti tiesiog negalės: konkurso sąlygose numatyta, kad „tiekėjas per paskutinius 5 metus turi būti įvykdęs ne mažiau kaip vieną nekilnojamojo kultūros paveldo objekto rangos sutartį, kurios vertė ne mažesnė nei 4,5 mln. eurų“.
Įmonių atstovai, su kuriais kalbėjosi 15min, stebėjosi tokiu reikalavimu, nes kultūros paveldo objektams tvarkyti Lietuvoje skiriamos gerokai mažesnės sumos. Jų teigimu, sunku rasti įmonę, kuri viena vykdė 4,5 mln eurų (15,5 mln. litų) vieno kultūros paveldo objekto rangos darbus.
Pagal šį reikalavimą dešimtis sudėtingų kultūros paveldo objektų rekonstravusios įmonės konkurso sąlygų neatitiks, nes jų darbų vertė nesumuojama, o reikalaujama vieno itin didelio rangos projekto.
Nors konkurso rezultatai dar nepaskelbti, jo sąlygos jau sudomino Viešųjų pirkimų tarnybą (VPT), į kuria kreipėsi keli tiekėjai.
„Tarnyba dėl šio pirkimo sulaukė kelių tiekėjų pretenzijų, kreipėmės į VĮ Turto banką pateikti paaiškinimus“, – nurodė Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) atstovė Vytautė Šmaižytė.
Turto banko atstovė Girda Valiulytė 15min paaiškino, kad tokios konkurso sąlygos suformuluotos laikantis įstatymų, o jame galės dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio įmonės. Kiek Lietuvoje yra bendrovių, kurios bent jau teoriškai atitinka konkurso sąlygas, atsakyta nebuvo. Tad laikas parodys, ar šįkart Koncertų ir sporto rūmų atgimimui vėl neiškils nenumatytų kliūčių.
