– Ar jau apsipratote Vilniaus mero kėdėje?
– Nieko netikėto tikrai nėra, mes gal tik įsivaizduojame, kad dideli miestai turi kažką specifinio, ypatingo, ko neturi mažesnieji. Bet aš didelio skirtumo tikrai nematau tarp to, ką dirbau prieš daugiau negu 15 metų, būdamas Panevėžio vicemeras, ir to, ką veikiu dabar, eidamas Vilniaus mero pareigas. Situacija labai panaši, nes ir tada buvo deficitinis biudžetas, daug skolų, pinigų trūkumas, gatvėse prisnigta, o jos turi būti nuvalytos, nedarbas, pašalpos, kultūrinis gyvenimas sulėtėjęs, palyginti su sovietmečiu, kai klestėjo J.Miltinio teatras. Ten buvo iššūkių, ne menkesnių negu dabar. Tai toks išeina „deja vu“.
– Jau po mėnesio vyks nauji savivaldybių tarybų rinkimai. Kokias ateities vizijas Vilniaus miestui brėžiate? Kokių projektų nespėta ar nepavyko įgyvendinti, bet jie būtini sostinei?
– Tie leitmotyvai „rinkimai ant nosies“, „nedaug liko“ mane lydi visą gyvenimą. Atsimenu, 1994 metais, kai buvau išrinktas į Panevėžio miesto tarybą, mane įkalbinėjo pabūti vicemeru iki Seimo rinkimų. Praėjo daugiau negu 15 metų, o aš vėl iki kažkokių rinkimų įsipareigoju kažkokius darbus daryti.
Šitas laikotarpis iki naujų miesto tarybos rinkimų yra labai sudėtingas ir intensyvus. Tai lemia kelios priežastys. Pirmiausiai – biudžetas, kurį reikia patvirtinti nedidinant skolų, nes jos jau dabar yra nežmoniškai didelės. Antras iššūkis buvo Dievo duotas – gamta nelepino. Trečias iššūkis – visa tai teko prieš pat rinkimus, kai būna bandymų ne bendradarbiauti, o konkuruoti. Aš tikrai džiaugiuosi ir kepurę keliu prieš koalicijos partnerius, kad mums pavyksta daugiau bendradarbiauti, o ne konkuruoti.
Dar vienas svarbus momentas – tie darbai, kuriuos mes dabar darome, turi būti padaryti tinkamai, nes jų pagrindu kitos kadencijos taryba tęs tuos darbus.
Aš atsakomybės nesikratau, jeigu Dievas duos sveikatos, būsiu išrinktas kitai kadencijai, neturėsiu šansų pasislėpti. Juk daug kas prisimins tą laikotarpį, padarytus vienokius ar kitokius darbus, kurių pagrindu viskas bus tęsiama. Tai metas, kurį pavadinčiau ne atbuvimo iki rinkimų, o bėgimo sprinterišku greičiu į finišo tiesiąją laikotarpiu. Be to, dar neaišku, ar po finišo nereikės bėgti garbės rato ne mažesniu tempu.
– Kai kurie konkretūs projektai Vilniuje stringa jau ne vienus metus. Tarkim, elektroninio bilieto sistema, mokamas įvažiavimas į senamiestį. Kas trukdo šiuos projektus pagaliau įgyvendinti?
– Visi projektai, kainuojantys per 100 mln. Lt, kažkaip keistai vykdomi. Ar tai būtų nacionalinis stadionas, ar elektroninio bilieto, ar kiti su susisiekimo paslaugomis susiję projektai. Praeitą savaitę nurodžiau, kad būtų pateikta labai aiškiai, kas buvo padaryta dėl elektroninio bilieto ir kodėl „Susisiekimo paslaugos“ iš savo deklaruojamo pelno dalį lėšų skyrė el.bilieto įdiegimo baigiamiesiems darbams.
Toks įspūdis, kad po geros puotos bandome rinkti nuo žemės trupinius ir pasisotinti. Labai įdomu, kodėl neužteko skirtų pinigų. Aišku, ten yra visokių ginčų, nesutarimų tarp konsorciumo partnerių, bet jeigu projektas nėra baigtas, turime pasižiūrėti, kiek atsakingi tie savivaldybės atstovai, kurie buvo įpareigoti projektą įgyvendinti. Aš neatmetu prielaidos, kad pažeidimų būta.
Dėl mokamo įvažiavimo į senamiestį esu kitokio mąstymo šalininkas. Ribojimais mes nieko gero nepasieksime. Aš esu šalininkas teorijos, kad žmogus, kaip asmenybė, turi būti formuojamas taip, kad pasirinktų pozityvų kelią, kad turėtų supratimą, jog jam naudinga naudotis viešuoju transportu, pasivaikščioti senamiesčiu.
Kodėl žmonės nesinaudoja viešuoju transportu? Gal autobusas yra nepatogus ar jame nesilaikoma higienos normų, todėl žmonės bijo sugadinti, ištepti savo drabužius, o gal sudėtinga įlipti ar tiesiog maršrutas yra nepatogus. Jeigu pasaulyje žmonės naudojasi viešuoju transportu, tai pasižiūrėkime, kaip jie tai daro, ir tas sistemas pritaikykime Vilniuje.
Jau mokyklose turėtume pratinti vaikus, šviesti, kad jie išsiugdytų poreikį prisidėti prie švaresnio, tvarkingesnio miesto išsaugojimo. Kodėl, tarkim, Šveicarijoje sugebama išauklėti žmones taip, kad jiems nėra nepatogu nemokėti vairuoti automobilio. Jie visiškai patenkinti viešuoju transportu, bet jie žino, kodėl tai daro – juk kuo daugiau mašinų, tuo daugiau taršos. Tai pagrindinis jų motyvas. Mes apie tai net nekalbame.
– Šių metų biudžetas bus dar mažesnis, negu buvo pernai. Kurias sritis teks „nuskriausti“? Kokie prioritetai bus šiemet?
– Nieko nesiruošiame skriausti. Priešingai – prioritetas yra žmogus, jam skirti kultūriniai, sporto renginiai. Daug kalbame apie tai, kad Vilniuje daug meno kolektyvų, kultūros žmonių, bet kalbėdami apie kultūrą remiame statybininkus. Kalbėdami apie sportą statome ir niekaip nepastatome stadiono, o galėtume skirti pinigų sportininkams, trenerių atlyginimams, kvalifikacijos kėlimui, treniruočių sąlygoms gerinti, išnaudoti tas erdves, kurias jau turime. Gal geriau pinigų skirkime jau stovintiems baseinams, maniežams, kad jie galėtų atnaujinti patalpas. Bet mes kaip barbarai – užimame erdves, nugyvename ir statome naujas. Tarsi būtume pirmieji Amerikos kolonizatoriai, kurie nusiaubdavo indėnų žemes.
2008 metais sportui buvo skirta 15 mln. Lt, o tais metais Vilniaus biudžetas buvo vienas didžiausių per visą istoriją. Dabar biudžetas trečdaliu mažesnis, bet mes sportui skiriame 25 proc. daugiau lėšų. Taip pat yra su kultūra. Šiemet renginiams prie pernykščių 14 mln. Lt pridėjome 2,5 mln. Lt. Tie pinigai skiriami ne statyboms, bet tiems renginiams, kurie turi tradicijas, didelį pasisekimą, aukšto lygio kolektyvams, kurie ne vienerius metus buvo su savotišku „entuziazmu skriaudžiami“, tarkim, Šv. Kristoforo orkestras, „Menų spaustuvė“ ir pan.
Neinvestuosime į tuos statybos objektus, kurie nebus baigti, nes kol juos pabaigsime, meno kolektyvai ar sportininkai tiesiog išmirs.
Be jokios abejonės, visiškai infrastruktūros objektų neatsisakome. Vakarinis aplinkkelis, kiti objektai, kurie yra tikrai labai svarbūs Vilniaus gyventojams, bus statomi toliau.
– Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skirstymas kelia daug aistrų, kadangi Vilnius jaučiasi nuskriaustas šioje srityje. Kokią matote išeitį, kaip reikėtų šią tvarką keisti?
– Buvo kalbėta ir su Seimo pirmininke, ir su premjeru, finansų ministre, jie supranta šitos problemos rimtumą, ieškoma būdų, kad situacija pasikeistų iš esmės. Jeigu miestas gautų bent tai, kas yra numatoma – 40 proc. GPM, situacija būtų kitokia, o dabar sostinei lieka vos ne perpus mažiau, nes dalis lėšų atitenka kitoms savivaldybėms, kur savo gyvenamąją vietą yra deklaravę Vilniuje gyvenantys žmonės.
Dar viena opi problema, kad kontroliuojamas yra tik savivaldybės skolinimasis iš finansinių institucijų, bet nekontroliuojama, kokius įsipareigojimus prisiima savivaldybės įmonės. Tarkim, pažada už atliktą darbą atsiskaityti, nors neturi net teorinių galimybių tai padaryti. Taip įmonės įsiskolina, prisiima įsipareigojimus, o tada ateina į savivaldybę ir bando gauti tuos pinigus ar bent jau leidimą juos pasiskolinti. Tokių konsoliduotų skolų niekas neskaičiavo, o jos vis tiek gula ant savivaldybės ir miestiečių pečių.
Tikiuosi, bent kas nors šioje srityje pasikeis, bent jau labai senas ir pačias skausmingiausias skolas sumokėsime. Ir skolos neturėtų augti, turime tokį planą. Skolintis šiemet žadame tik norėdami sumokėti senas skolas, o ne naujiems projektams, darbams, kurie dar labiau padidintų tas skolas.
– Ar partijos, turinčios atstovų Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, nebando daryti įtakos formuojant šių metų biudžetą?
– Ne, nes tie norai būtų nerealūs. Nors biudžetas yra beveik 1 mlrd. Lt, iš jo daugiau negu pusė yra tikslinės dotacijos, kurių negalima perskirstyti. O ir iš likusių didelė dalis pinigų yra numatyta ankstesniems įsipareigojimams vykdyti. Todėl politikų pageidavimų nebūtų galima realizuoti, jeigu jie sugalvotų ką nors tokio, kas atrodytų egzotiška ir patrauklu, bet negyvenimiška.
Be to, mes dėliojame biudžetą pagal pačius svarbiausius gyventojų poreikius, todėl net ir politiniams oponentams nebėra erdvės ką nors pasiūlyti kitaip. Juk kas pasakys, kad nereikia skirti pinigų sportui, švietimui ar socialinei apsaugai?
– Ar tikite savarankiškų kandidatų sėkme šiuose savivaldos rinkimuose? Kaip jie galėtų pakeisti sostinės savivaldybės tarybos darbą?
– Aš manau, kad jeigu ir ateis tokių, tai nemaža dalis iš jų bus buvę politikai, jau turėję galimybę ką nors pakeisti. O tokių, kurie ateis pirmą kartą, bus nedaug, nes gyventojai jau turėjo galimybę įsitikinti, kad tais, kurie nepriklauso politinėms partijoms ar priklauso partijoms, sukurtoms prieš pat rinkimus, negalima pasitikėti. Gal jie yra entuziastingi ir geranoriški, bet neturi patirties ir supratimo, koks yra realus politinis gyvenimas.
Rinkėjai nėra labai atlaidūs, vieną kartą patiki, bet kitą kartą – jau ne. Todėl, manau, nesenų Seimo rinkimų patirtis turės įtakos ir šie rinkimai naujiems veidams nebus sėkmingi, nes žmonės dar nepamiršo, kas buvo žadėta tų, kurie ketino prikelti Lietuvą. Manau, liks partijos, jų bus ne viena, o pati taryba bus panašios sudėties, kokia yra dabar.
