„Beit Vilna“ yra išeivių iš Vilniaus ir Vilnijos krašto organizacija. Daugelis jos narių niekada negyveno Lietuvoje ar šalį paliko prieš keliasdešimt metų, bet Vilnius, kadaise vadintas Lietuvos Jeruzale, nepaisant skaudžių praeities įvykių, vis dar užima ypatingą vietą jų širdyse.
15min žurnalistas kartu su moksleivių delegacija iš Lietuvos kovo pradžioje lankėsi „Beit Vilna“ ir bendravo su organizacijos atstovais. Apie tai, kodėl iš Vilniaus krašto kilę žydai, nepaisant skaudžių praeities įvykių, nori išlaikyti ryšius su Lietuva – šiame 15min straipsnyje.
Paveikslai ir statulos mena Vilnių
Netoli Tel Avivo centro įsikūręs „Beit Vilna“ pastatas apima du aukštus. Čia yra ir didelė renginių salė, ir biblioteka, ir Holokausto atminimo kambarys, ant kurio sienų kaba lentelės su Holokauste pražuvusių Vilniaus ir Vilniaus krašto žydų šeimų pavardėmis.
Vilniaus dvasia jaučiama tiesiog vaikštant po „Beit Vilna“ erdves. Sienos čia nukabinėtos Vilniaus getą menančiais paveikslais ir piešiniais, senomis nuotraukomis iš Vilniaus, prie pagrindinio didžiosios salės įėjimo stovi legendinio žydų partizano Abba Kovnerio, kilusio iš Vilniaus, biustas.
„Beit Vilna“ Izraelyje gyvuoja nuo 1965 m., o dabartinėse patalpose yra įsikūrusi nuo 1973 m. Dabar aktyviausi organizacijos nariai yra taip vadinama „Išgyvenusiųjų Holokaustą antroji karta“. Tai žmonės, kurie patys neprisimena Holokausto, bet daug apie jį girdėjo iš savo tėvų ir nori, kad pasikeitus kartoms nei Holokausto atmintis, nei ryšiai tarp litvakų ir Lietuvos nenutrūktų.
Viena tokių žmonių – 70-metė Mickey Kantor, dabartinė „Beit Vilna“ pirmininkė. Aktyvi „Beit Vilna“ narė ji yra nuo 2003 m., kai, praėjus 60-čiai metų nuo Vilniaus geto likvidavimo, kartu su kitais antrosios Holokaustą išgyvenusios kartos žydais nutarė daryti viską, kad Vilniaus atmintis, gauta iš tėvų, Izraelyje būtų išlaikyta.
„Kai pradėjome veiklą, ši vieta buvo tik susitikimų vieta svarbioms progoms ir minėjimams. Susimetę šiek tiek pinigų, renovavome patalpas. Įkūrėme biblioteką, organizuojame paskaitas apie istoriją, litvakų vakarus. Veikiame labai aktyviai“, – 15min pasakojo M.Kantor.
Organizacijos veikla neapsiriboja Tel Avivu. Nuo 2004 m. „Beit Vilna“ beveik kasmet organizuoja keliones į Vilnių – šių kelionių metu lankomas Vilniaus getas ir Paneriai, vis naujos kartos gali sužinoti, kur gyveno jų seneliai ir proseneliai, lankomos žydų istorijos, religijos ir kultūros vietos.
„Kai mano dukra į Vilnių vyko pirmą kartą, jai buvo apie 35 metus. Ji man sakė: aš atvykau į Vilnių kaip izraelitė, o grįžau kaip vilnietė. Ji pajuto ryšį“, – sakė M.Kantor.
Taip pat „Beit Vilna“ nuo 2009 m. organizuoja „Gyvųjų maršus“ Lietuvoje, kurių metu Holokaustą išgyvenę žydai žygiuoja nuo Panerių stoties iki Panerių memorialo. Pamažu tradiciniu tapęs renginys susilaukė ir Lietuvos Vyriausybės paramos.
„Toks maršas Lietuvoje buvo mano beprotiška idėja. Žinote, Izraelio vaikai turi apsilankyti Aušvice. O aš pagalvojau – kodėl nenuvykus į Panerius? Juk ta pati istorija. Nuvykau pas tuometinę Lietuvos ambasadorę Izraelyje su šia idėja, ir ji labai ją palaikė. Pristatė šią idėją tuometiniam Premjerui Andriui Kubiliui, ir jis pasakė: gerai, padarykime. Aš sakiau – iš Lietuvos Vyriausybės nenorime nieko, tik formalaus palaikymo ir priėmimo. Taip ir įvyko“, – pasakojo M.Kantor.
Maršai vykdavo metai iš metų, galiausiai prie jų ėmė prisijungti ir oficialūs Izraelio vyriausybės atstovai. Lietuvoje jie susilaukė vis didesnio dėmesio, o galiausiai M.Kantor netgi buvo pakviesta į priėmimą Seime ir pasakė kalbą iš jo tribūnos.
Organizacija iki šiol veikia savanorišku principu ir išsilaiko iš jos narių narystės mokesčio. Pinigų surinkti padeda ir čia vykstančios stovyklos, ir kursai, skirti supažindinti jaunąją Izraelio kartą su Holokausto patirtimi iš skirtingų perspektyvų. Be to, čia vyksta plati kultūrinė veikla – veikia choras, vyksta litvakų rašytojų, muzikantų, dailininkų paskaitos.
„Taip pat mes nagrinėjame litvakų istoriją, savo šaknis. Bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada. Buvęs ambasadorius Darius Degutis buvo puikus mano draugas, jis buvo mano dukros vestuvėse. Ir su vaikais – norėjo, kad jie pamatytų žydiškas vestuves“, – sako M.Kantor.
Taip pat „Beit Vilna“ bendradarbiauja su Izraelio kariniu jūrų laivynu. Per Holokausto atminimo dienas laivyno atstovai vyksta į „Beit Vilna“ ir klausosi pasakojimų apie Lietuvos žydus, o organizacijos atstovai vyksta į laivyną. Lankosi „Beit Vilna“ nariai ir mokyklose, kviečiasi Izraelio moksleivius.
„Manau, kad tai mūsų pareiga – perduoti atmintį kitoms kartoms. Tikiuosi, kad jauni žmonės čia lankysis ir ateityje.
Manau, kad tai mūsų pareiga – perduoti atmintį kitoms kartoms. Tikiuosi, kad jauni žmonės čia lankysis ir ateityje.
Suprantu, kad tai nėra patraukli tema. Nėra lengva jaunus žmones privilioti. Bet mokiniai lankosi. Mes ir patys skleidžiame žinią. Išgyvenę Holokaustą žmonės dažnai lankosi mokyklose. Nors jie jau garbingo amžiaus, žmonės ateina pasiklausyti jų istorijų“, – sako M.Kantor.
Holokausto atminimo kambarys neleidžia užmiršti skaudžios praeities
Nors jokių tai įpareigojančių daryti ženklų nėra, užsukus į Holokausto atminimo kambarį nejučia norisi imti kalbėti tyliau. Kaip ir kapinėse, čia yra saugomas mirusiųjų atminimas.
Gana nedidelio, keliolikos kvadratinių metrų dydžio kambario sienos nuo apačios iki viršaus yra nukabintos hebrajiškomis lentelėmis. Lentelėse – pavardės tų, kurie buvo persekioti, įkalinti, nužudyti. Pirmoje lentelės eilutėje – šeimos pavardė, toliau – pražuvusiųjų vardai.
Duris kambarys atvėrė 1973 m., kuomet daugelio Izraelio gyventojų širdyse Holokausto atmintis dar buvo gyva.
„Buvo praėję beveik 30 metų, bet žmonių širdys vis dar kraujavo. Jie galvojo apie savo tėvus, apie savo protėvius. Mano mama 1973 m. buvo dar jauna, ir ji vis dar jautė skausmą. Ši vieta jiems buvo paguodos vieta, vieta ateiti ir ramiai palydėti. Kai mano mama mirė prieš 9 metus, aš čia jai irgi įrengiau atminimo lentelę“, – sakė M.Kantor.
Kambaryje apsilankiusiems Lietuvos moksleiviams „Beit Vilna“ nariai pabrėžė, kad už kiekvieno vardo slypi ir žmogiška istorija – tai dabartinių Izraelio žydų seneliai, proseneliai, tėvai.
Anot jų, tokių vietų kūrimas labai svarbus, nes padės išsaugoti atmintį apie Holokaustą vėlesnėms kartoms, kurios jau ne tik pačios nepatyrė Holokausto, bet ir nebeturės galimybės tiesiogiai pabendrauti su išgyvenusiais Holokaustą žmonėmis.
„Svarbiausia – jausti šios vietos atmosferą. Tiesiog užsukti, praleisti kelias minutes ir išeiti. Apmąsčius, kas įvyko ir kaip svarbu, kad tai nepasikartotų. Ir pasiryžti daryti viską, kad tai nepasikartotų. Pasaulis dabar labai agresyvus, tikriausiai tai žinote. Todėl atvykus į šią vietą, į šią valstybę, reikia suprasti, kad mes stengiamės daryti viską, kad prisimintume“, – pasakojo vienas iš litvakų.
Tokie memorialai – dažni Izraelyje. Daug organizacijų, institucijų ir t. t. turi atskiras sales, skirtas Holokausto ir jame pražuvusių organizacijų narių artimųjų atminimui. O pats didžiausias, su daugiau negu 4 milijonais įrašų – „Jad Vašem“ Holokausto atminimo muziejuje Jeruzalėje.
Bibliotekoje dirba ir mokslininkai
Dar viena svarbi „Beit Vilna“ dalis – prieš maždaug dešimt metų įkurta biblioteka. Biblioteka atsirado savanorišku pagrindu: Izraelio litvakai paaukojo jai knygas, kurias galėjo. Daugelio jų turinys siejasi su Vilniaus žydais ir jų gyvenimu.
„Tai knygos iš žmonių, kurie čia gyvena. Taip pat – knygos žmonių, kurie mirė ir testamentu paliko jas mums, kurie parašė memuarus. Kartais knygas perkame. Kai tik atvykstu į Vilnių, visada iš žydų bendruomenės ar iš muziejaus įsigyju knygų. Žmonės atneša, ambasada padovanoja naujų autorių knygų“, – pasakojo M.Kantor.
„Šios knygos labai svarbios, nes jos mums primena mūsų tėvus. Tuos, kurie išgyveno. Šios knygos niekada nebus perkeltos kitur, jos čia išliks visada, kad primintų juos“, – bibliotekoje apsilankiusiems Lietuvos moksleiviams sakė bibliotekininkas.
Pasak jo, svarbu, kad biblioteka išliktų, nes ji išsaugo ateities kartoms atsiminimus apie Lietuvos žydų praeitį, ir tuo pačiu saugo nuo to, kad praeitis nesikartotų.
Iš bibliotekos knygų išsinešti negalima – visi norintys turi ateiti ir jas skaityti vietoje. Tačiau biblioteka lankytojų sulaukia – čia lankosi tiek universitetų mokslininkai, tiek disertacijas rašantys doktorantai, siekiantys daugiau sužinoti apie Lietuvos žydų praeitį. Ne tik apie Holokaustą, bet ir praeitį, siekiančią keletą šimtų metų atgal.
Svečiai iš Lietuvos bibliotekoje kol kas reti. Nors, „Beit Vilna“ narių teigimu, ką veikti čia neabejotinai rastų ir Lietuvos istorikai, ir kitų humanitarinių specialybių mokslininkai ir studentai, lietuviams problemų sukelia ne tik atstumas, bet ir kalbos barjeras.
Didžioji dalis knygų čia yra hebrajų kalba, tik maža dalis – angliškai. Čia esama, pavyzdžiui, storų knygų apie tarpukario Vilniaus gyvenimą, tačiau į jas norintis pasigilinti tyrėjas iš Lietuvos pirmiausia turėtų suprasti, kas joje parašyta.
Veiklai pritaria ne visi
Atrodo, daugeliui iš Vilniaus kilusių Izraelio žydų Lietuva pirmiausia turėtų sietis su skausmu ir liūdesiu – juk tai kraštas, kuriame pražuvo jų tėvai ar seneliai. Kodėl Vilniaus litvakams taip svarbu vienytis būtent pagal kilmę?
„Aš ir pati apie tai daug galvojau. Matote, vos gimusi aš neturėjau jokios šeimos. Buvome tik aš, mama, tėvas ir brolis. Neturėjome jokių šaknų. Mūsų šaknys buvo nukirstos“, – 15min į šį klausimą atsako M.Kantor.
„Visus tuos metus aš norėjau bent jau sužinoti, kur mano mama gyveno savo vaikystėje. Nes ji pasakojo, kad buvo labai laimingas vaikas.
Visus tuos metus aš norėjau bent jau sužinoti, kur mano mama gyveno savo vaikystėje. Nes ji pasakojo, kad buvo labai laimingas vaikas.
Grojo pianinu, eidavo į kiną žiūrėti Lorelo ir Hardžio, vasaromis vykdavo į kaimą atostogauti. Mes norėjome tai pamatyti. Kai tiek daug metų gyveni be šaknų... To neįmanoma paaiškinti. Bet man taip nutiko. Aš norėjau jausti ryšį. Ir taip pat, man atrodo, pajausti, ką jautė mano tėvai. Ką išgyveno“, – teigė ji.
„Beit Vilna“ nariai pripažįsta – kai kurie iš Lietuvos kilę Izraelio žydai nepritaria organizacijos veiklai. Po Holokausto su Lietuva ir lietuvių tauta jie nenori turėti nieko bendro. Tačiau organizacija vienija tuos, kurie mano kitaip.
„Tie, kurie renkasi dalyvauti „Beit Vilna“ veikloje, mano, kad dabartinės kartos nėra kaltos dėl to, kas vyko anksčiau. Todėl džiugu, kad jūsų grupė atvyko čia. Mūsų, kaip išgyvenusiųjų Holokaustą antrosios kartos, pareiga yra perduoti jauniems žmonėms tinkamas vertybes“, – susirinkusiems moksleiviams sakė M.Kantor.
M.Kantor save pirmiausia laiko izraeliete, bet tai, kad yra kilusi būtent iš Vilniaus jai kelia savotišką pasididžiavimą, nes mama M.Kantor dažnai pasakojo, kad būtent Lietuvos žydai buvo labai išsilavinę, kultūringi.
„Mūsų tėvai mums įdiegė mintį, kad Vilniaus žydai buvo žydų elitas. Jie buvo išsilavinę, jų jidiš kalba buvo labai graži. Taip, po tiek metų mes Izraelyje visi suvienodėjome. Nesvarbu, ar kilome iš Europos, ar iš Azijos, ar iš Afrikos. Tačiau širdyje išliko maža kertelė litvakų atmintims ir Lietuvai“, – sakė M.Kantor.
Nori daugiau svečių iš Lietuvos
Kaip „Beit Vilna“ bendradarbiauja su dabartine Lietuva ir lietuviais? Pasak M.Kantor, ryšiai yra palaikomi tiek su Lietuvos žydų bendruomene, tiek su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, bet vis dėlto žinomumo Lietuvoje trūksta. Ji pripažįsta, kad dėl to kalti ir finansiniai motyvai – pavyzdžiui, trūksta lėšų išversti organizacijos internetinį puslapį į kitas kalbas, ne tik hebrajų.
Vis dėlto „Beit Vilna“ vadovė pabrėžia, kad organizacija nori ne tik vienyti istoriškai iš Vilniaus krašto kilusius litvakus, bet ir tiesti tiltus tarp dabartinio Izraelio ir dabartinės Lietuvos.
Nes tik abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimas ir geresnis vieni kitų pažinimas, sakosi tikinti ji, gali užtikrinti, kad skaudūs praeities įvykiai nepasikartos. Dėl to M.Kantor džiaugėsi, kad Lietuvoje duris atvėrė Izraelio ambasada.
„Tai puiku. Aš jaučiu, kad mes labai prisidėjome nutiesdami šitą tiltą tarp Lietuvos ir Izraelio. Mes pastatėme tiltą, kuriuo dabar žmonės gali naudotis ir patekti į kitą pusę. Nesvarbu, kurioje pusėje jie yra dabar“, – sakė M.Kantor.
Ir tiltais naudojasi vis daugiau lietuvių. „Beit Vilna“ apsilankiusi moksleivių delegacija, iš viso 40 Lietuvos moksleivių iš penkių Lietuvos savivaldybių – Kėdainių, Elektrėnų, Kupiškio, Švenčionių ir Anykščių – buvo didžiausias toks svečių apsilankymas nuo organizacijos veiklos pradžios. Moksleivių iš Izraelio sulaukti „Beit Vilna“ pripratę, bet svečiai iš Lietuvos – kažkas naujo.
„Visi esame savanoriai. Dirbame sunkiai. Turime ir nuolatinius darbus, esame užsiėmę, nebejauni, bet mes vis dar čia. Ir šis moksleivių apsilankymas labai mane nudžiugino. Nes aš jaučiu, kad tai tarsi apibendrinimas to, ką pradėjome 2003 m., kai pirmąkart nukeliavau su grupe į Vilnių. Per 15 metų nuveikėme labai daug“, – pabrėžė M.Kantor.
M.Kantor tikisi, kad ir daugiau lietuvių, ne tik žydų kilmės, atras šią vietą, nes ji susijusi ir su Lietuvos istorija. Atvykstančius į Izraelį svečius iš Lietuvos ji kviečia susisiekti adresu vilna.il@gmail.com. Organizacijos kontaktus galima rasti ir jos puslapyje.
„Su malonumu priimtume svečius. Manau, kad tai mūsų pareiga. Nes mūsų tėvai mums pasakė: nepamirškite ir neleiskite pamiršti“, – pabrėžia „Beit Vilna“ pirmininkė.
15min žurnalisto kelionę į Izraelį suorganizavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
