Draugijos „Žalioji Vilnija“ pirmininkas, mokslininkas dendrologas (dendrologija – mokslas, tiriantis sumedėjusius augalus, – aut.past.), buvęs ilgametis Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Evaldas Vylius Navys tikino, kad reikalo kirsti medžius dėl ligų tikrai nebuvo. „Reikėjo juos palikti. Vienas kitas gal buvo papuvęs, pažeistas. Dar prieš dvejus metus garsi Botanikos instituto atstovė, mokslų daktarė Banga Grigaliūnaitė, oficialiai ištyrusi tų medžių sveikatingumą, įvardijo juos vienais sveikiausių Lietuvoje“, – apgailestavo mokslininkas.
Jo vadovaujama draugija ne kartą per pastaruosius kelerius metus kreipėsi į valdžios institucijas dėl Sereikiškių parko išsaugojimo. „Net per posėdį šių metų kovo 4-ąją, projekto vykdytojai dorai neargumentavo, kodėl medžius reikia iškirsti. Tai – tarsi žmogžudystė“, – tvirtino E.V.Navys. Dendrologo nuomone, teisingiausia būtų įtraukti Sereikiškių parką į Kultūros paveldo objektų registrą ir palikti dabartinę parko struktūrą, o nepataisomą žalą atlyginti iškirstųjų vietose atsodinant tokios pat rūšies medžius. Neatmetama galimybė kreiptis ir į Europos Sąjungos institucijas dėl projekto vykdymo neatlikus nuodugnių tyrimų.
Medžių nelaiko vertybe
Sereikiškių parko ir Bernardinų sodo rekonstrukcijos projektą kūrusios savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pripažino, kad būta įvairių nuomonių dėl projekto, bet skubėjo pabrėžti, kad „parkas – tai ne miškas su
takeliais“, o projektą patvirtino daugybė Lietuvos ir užsienio komisijų.
„Parke bet kur prisodinta bet kokių medžių, dėl to dingo parko erdvių sistema. Kai kurie žmonės vertina patį medį kaip daiktą, o ne parko erdves“, – kalbėjo M.Pakalnis ir pridūrė, jog parkas iš tiesų yra atkuriamas, o ne rekonstruojamas, kaip kalbama kritikų.
Šiuo atveju tai tas pats, kas kalbėti apie moterį – vienam graži, kitam siaubinga. Sakė M.Pakalnis.„Neoklasicistinė alėja ardė parko struktūrą. Ji – vėlyviausias parko elementas ir tikrai jos nepanaikinome lengva ranka, buvo daugybė diskusijų, po kurių nusprendėme alėjos atsisakyti ir pakeisti jos dvasią atitinkančiais elementais“, – sakė M.Pakalnis. Anot jo, iškirsta alėja buvo sukurta apie 1948-uosius, o originaliame Aleksandro Strausso projekte ji buvo kur kas mažesnė ir lenkta. M.Pakalnis pridūrė, jog patinka parkas ar ne – tai grožio, skonio dalykas, o dalies žmonių nuomonių ir pasiūlymų teko atsisakyti, nes su visais sutikti tiesiog nebuvo įmanoma.
Parko struktūrą vertina skirtingai
Atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo specialistė, architektė Elena Brundzaitė – Baltrus tikino, kad iškirtus alėją yra sunaikinta parko ašis. „Jei nepatiko seni medžiai, atsodintų naujus... Trumputė alėja buvo reikalinga. Svarbi ji ir tektoniškai – dėl greta esančio Kalnų parko. Sereikiškės – kamerinis, barokinis parkas, o jam mėginama pritaikyti didelio parko elementus“, – stebėjosi architektė. E.Brundzaitės – Baltrus nuomone, būtų pakakę sutvarkyti aplinką, atnaujinti infrastruktūrą – stilistiškai pritaikyti suolus, šviestuvus ir taip išsaugoti seniausiojo šalyje visuomeninio parko struktūrą.
M.Pakalnis tokias pastabas vertino atsargiai ir laikėsi nuomonės, kad pagrindinė alėja parke buvo visiškai netinkama. Paklaustas, kur bus panaudota iškirstų medžių medieną jis sakė nežinąs, mat tai – „Vilniaus kapitalinės statybos“ atsakomybė.
