Vilniaus miestas nuo seno garsėja bažnyčių gausa. Tačiau sovietmečiu dalis šventovių buvo atimtos iš tikinčiųjų ir nuniokotos paverčiant sandėliais ar net kalėjimu. Kai kurioms jų atgauti savo didybę užteko nepriklausomybės 20-mečio. Tačiau kitos dėl lėšų stygiaus ir šiandien stovi avarinės būklės, laukdamos, kol jų valdytojai suras pinigų restauravimui.
„Šv. Kotrynos bažnyčią 25 metams perdavėme kultūriniams tikslams. Taip pasiekėme, kad ji būtų sutvarkyta. Po 25 metų, jei reikės, vėl atnaujinsime bažnyčioje sakralines apeigas“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos vyriausiojo ekonomo pavaduotojas Rimantas Dalgėda. Anot jo, kitas nesenas pavyzdys, kaip galima sutvarkyti bažnyčią – Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus.
Kadangi valstybės lėšos, skiriamos bažnyčių renovacijai kitais metais bus perpus sumažintos, panašaus likimo gali sulaukti ir daugiau Vilniaus bažnyčių.
Kultūros paveldo departamentas (KPD), remdamasis bendradarbiavimo sutartimi su Vatikanu, šiemet Lietuvos bažnyčių sutvarkymui skyrė 7 mln. 184 tūkst. Lt. Planuojama, jog kitais metais ši suma sumažės iki 3 mln. Lt.
Vilniaus arkivyskupijoje, kuri apima Vilnių, Vilniaus rajoną, Visaginą, Dūkštas, Druskininkus ir dar keletą kitų miestelių, iš viso yra 100 bažnyčių. Kai kurios jų dėl avarinės būklės stovi nenaudojamos. „Mes orientuojamės į žmones, todėl stengiamės pirmiausia sutvarkyti naudojamas bažnyčias, tas, kuriose vyksta pamaldos“, – sakė R.Dalgėda.
Anot jo, tų bažnyčių maldininkams užtenka. „Bažnyčios stovi kone viena prie kitos, todėl būtų nelogiška, kad visose jose vyktų mišios – žmonių tiek nesusirinktų“, – teigė R.Dalgėda.
Tačiau net jei ne visi pastatai yra naudojami pamaldoms, bet kuriuo atveju jie yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir yra saugomi kaip architektūriniai paminklai.
„Nors Vilniaus bažnyčios yra visai šaliai svarbūs kultūriniai objektai, jų restauracija rūpinasi tik bažnyčių valdytojai – tai yra arkivyskupijos ir kurijos“, – sakė Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros ir paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas. Jo nuomone, Vilniaus arkivyskupija šioje srityje nuveikė nemažai: „Sutvarkyta Katedra, Šv. Mykolo bažnyčia. Dabar pradėtos tvarkyti Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios. Tačiau miestas turi ir skaudulių – tai Vizitiečių, Misijonierių bažnyčios.“
Menotyrininkas S.Pilinkus sakė neabejojantis, jog visos remonto reikalaujančios bažnyčios sulauks savo eilės. „Nors tos bažnyčios tikrai blogos būklės, jos yra kaip įmanoma apsaugotos – vanduo per stogus nevarva“, – sakė S.Pilinkus. Jo tvirtinimu, įtakos lėtai vykstančiai restauracijai turi ir mažėjanti tikinčiųjų bendruomenė. „Pažiūrėkite, kokia anksčiau buvo įvairi bendruomenė: ir pranciškonai, ir dominikonai, ir reformatai. O dabar viskas suvienodėjo, apskritai mažiau žmonių eina į bažnyčią“, – pastebėjo S.Pilinkus.
Jam antrino ir R.Dalgėda: „Sunkmečiu žmonės aukoja mažiau. Bet ir geresniais laikais tų pinigų vos užtekdavo bažnyčių kasdienėms reikmėms. Be to, miesto bažnyčios neretai padėdavo išsilaikyti kaimo bažnytėlėms.“ Paklaustas, ar bažnyčia naudojasi tarptautiniais fondais, R.Dalgėda teigė, jog situacija kebli: „Bėda ta, kad daugelis tarptautinių fondų nenori mūsų paremti dėl to, kad visos bažnyčios yra įtrauktos į Kultūros paveldo registrą. Tarptautinis požiūris yra toks, kad šiuo atveju pati valstybė turi rūpintis tokiu turtu.“
Koją kiša juridiniai dalykai
R.Dalgėda pasakojo, kad bažnyčių sutvarkymui koją kiša ir teisiniai dalykai. „Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, plačiau žinoma kaip Vilniaus Misijonierių bažnyčia, ilgai priklausė Kultūros ministerijai, šalia esanti Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies (Vizitiečių) bažnyčia – Teisingumo ministerijai. Nors dabar jau teisiškai šie abu pastatai priklauso mums, neturime pinigų jiems remontuoti. Gaila, kad ankstesni šeimininkai nesiėmė restauracijos darbų ir visiškai apleido bažnyčias“, – sakė R.Dalgėda. Jis paminėjo ir Sudervės bažnyčią, dėl kurios žemės sklypo buvo ilgai ginčijamasi, bažnyčia nualinta.
„Kai kurios bažnyčios yra baisiai apgadintos. Pavyzdžiui, Vizitiečių bažnyčioje, kuri anksčiau priklausė kalėjimui, yra padarytos 5 aukštų perdangos. Norėdami restauruoti bažnyčią turėtume jas ardyti. Tačiau kitas klausimas – ar bažnyčios sienos atlaikys tokių konstrukcijų naikinimą“, – svarstymais dalijosi R.Dalgėda.
Lemia komisijos sprendimas
Norėdamos restauruoti vieną ar kitą bažnyčią arkivyskupijos turi rašyti prašymą Kultūros paveldo departamentui, kuris sudaro komisiją ir sprendžia, kurias bažnyčias reikia pirmiausia remontuoti. „Komisija apsvarsto visus prašymus ir iš didelės eilės atrenka bažnyčias, kurioms labiausiai reikia remonto“, – pasakojo KPD vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Diana Uzelo.
„Paskui sudaroma kita komisija, kuri tiria, kaip bažnyčia atrodė anksčiau, kad renovuojant pastatą būtų atkurta pirminė jo būklė. Pavyzdžiui, šiuo metu yra atkuriama tikroji Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios spalva“, – sakė V.Karčiauskas. Anot jo, miesto savivaldybė prie šio proceso prisideda tik tuo, jog pasirašo projektus, leidžiančius imtis atstatymo darbų.
Lėšos bažnyčių restauracijai
2006 m. KPD – 5536 tūkst. litų, papildomai iš Vyriausybės rezervo – 522 tūkst. Lt.
2007 m. KPD – 7000 tūkst. Lt, papildomai iš Vyriausybės rezervo – 390 tūkst. Lt.
2008 m. KPD – 10000 tūkst. Lt, papildomai iš Vyriausybės rezervo – 234 tūkst. Lt.
2009 m. KPD – 7184 tūkst. Lt.
2010 m. planuojama skirti (KPD) – 3000 tūkst. Lt.
2009 11 13
Vilniaus skaudulys – griūvančios bažnyčios
Kai kurios kadaise puošnumu garsėjusios Vilniaus bažnyčios šiandien toli gražu neprimena architektūrinių paminklų. Neturėdami pakankamai lėšų renovacijai šventovių valdytojai priversti ieškoti kitų gelbėjimo būdų.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą