Atsižvelgusi į diskusijose dalyvavusių vilniečių, Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos dailininkų sąjungos atstovų argumentus, darbo grupė pasiūlė paminklą Jonui Basanavičiui statyti istorinėje Vilniaus dalyje, senamiestyje, priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, – nes ši miesto erdvė tiek istoriniu, kultūriniu, tiek ir urbanistiniu, architektūriniu požiūriu yra glaudžiausiai susijusi su visuomenine ir politine Jono Basanavičiaus veikla.
Paminklas stovėtų ypatingos svarbos istorinėje Vilniaus erdvėje, priešais buvusius Miesto salės rūmus, kuriuose 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus seimas.
Būtent Jonas Basanavičius buvo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje idėjos autorius, šio suvažiavimo pagrindinis organizatorius. Didysis Vilniaus seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią moderniai Lietuvos valstybei ir šiuolaikiniam mūsų parlamentarizmui.
Be to, tai ypatingai reikšminga senamiesčio gatvių sankirtos vieta, esanti šalia sakralios erdvės – Aušros vartų. Šią vietą supa Šv. Teresės, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų bažnyčios, Bazilijonų vartai. Daugumos architektų nuomone, ši erdvė yra optimalių parametrų paminklui statyti.
Darbo grupės manymu, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro siūlytas K.Sirvydo skveras akivaizdžiai stokoja urbanistinio ir architektūrinio pagrindimo: nepavyko atrasti nė vieno architekto, manančio, kad šį skverą būtų galima sėkmingai pritaikyti J.Basanavičiaus paminklui.
Susipažinusi su darbo grupės išvadomis, galutinį sprendimą – ar skirti vietą J.Basanavičiaus paminklui pastatyti priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją Aušros Vartų gatvėje – Taryba priims kito posėdžio metu kovo mėnesį.
Vėliau būtų skelbiamas atviras konkursas, o paminklo architektūriniams ir skulptūriniams sprendiniams kurti telkiamos geriausios skulptorių ir architektų pajėgos.
