„Iki 3 metų laisvės atėmimo...“ – trumpai „Facebook“ asmeniniame profilyje pasisakė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas.
Žinomas teisininkas nukopijavo vieną retą Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnį, įtrauktą į BK skyrių apie nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus aplinkai bei žmonių sveikatai.
Beje, kodekso 277 straipsnis „Kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimas“ numato atsakomybę ne tik žmonėms, bet ir įstaigoms, įmonėms.
Suprasti akimirksniu
- 1. Tas, kas pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu arba laisvės atėmimu iki 3 metų.
- 2. Tas, kas būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
- 3. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai jame numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
- 4. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Socialiniame tinkle kilus diskusijai, vienas jos dalyvių Rokas P. teisėjo pasiteiravo, kaip pavyzdį minėdamas konkretų jam žinomą atvejį:
Sakykite, o kaip šis straipsnis yra realizuojamas?
„Sakykite, o kaip šis straipsnis yra realizuojamas? Trumpai nupasakosiu situaciją: yra žmogus, kuris prieš savaitę lankėsi Šiaurės Italijoje, kur yra viruso protrūkis, grįžo į Lietuvą netiesioginiu skrydžiu (nes tiesioginiai jau buvo atšaukti), kėlė nuotraukas į socialinius tinklus iš savo kelionės ir t.t. Šiandien lankėsi sporto klube, žmonės natūraliai klausia, ar tau, žmogau, nereikia saviizoliacijos ir t.t. Tas žmogus viską neigia, nuotraukos ištrintos. Žinoma, paprasti aplinkiniai žmonės niekaip negali patikrinti, ar tikrai tas žmogus buvo, ar tikrai turi būti namie, ir daug kitų dalykų.“
Viešas teisėjo A.Cinino atsakymas yra toks: „Galiu tik spėti, kaip straipsnis būtų aiškinamas. Iš dispozicijos sektų, kad pagal 1 d. atsakomybė kyla, kai egzistuoja norminis aktas – įstatymas, Vyriausybės ar SAM įsakymas, kategoriškai, o ne rekomendaciškai nustatantis draudimus. Pagal 2 dalį, matyt, būtų reikalingas parašas po individualiu įspėjimu/draudimu/karantino taisyklėmis.“
Teisėjas A.Cininas pabrėžė, kad BK 277-ojo straipsnio mūsų šalies teisėsaugai prireikia itin retai, tokių bylų praktikos beveik nėra.
„Kol kas Lietuvoje pagal šį straipsnį rodos buvo nuteistas tik vienos mėsos įmonės vadovas už rūkytą dešrą su trichinelioze, nuo kurios susirgo žmonės“, – minėjo teisėjas.
15min primena, kad tokia byla Lietuvos teismuose buvo nagrinėjama 2012–2014 metais, kai du žmonės buvo nuteisti už tai, kad tinkamai nepatikrinę perdirbo ir pardavė apie 40 kilogramų šernienos, užkrėstos trichinelių lervomis.
Vienam iš nuteistųjų nuosprendžiu tada buvo paskirtas 20 parų areštas ir 5 200 Lt dydžio bauda.
Kitam nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 parų areštas ir 3 900 Lt bauda.
Beje, kai kuriuos pažeidimus ir bausmes už juos mūsų šalyje reglamentuoja ir švelnesnis – Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (ANK) – kodeksas.
Bausmes už ligų platinimą numato ir Administracinių nusižengimų kodeksas, remiantis juo, gali būti skiriamos iki 3 000 eurų baudos.
ANK 45-asis straipsnis „Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas“ skelbia:
1. Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 60 iki 140 eurų ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 140 iki 600 eurų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo 140 iki 600 eurų ir juridinių asmenų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims – nuo 550 iki 1 200 eurų.
3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, sukėlusios pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 560 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 1 400 iki 3 000 eurų.
Galimas ir būtinasis hospitalizavimas
Savo ruožtu teisės biuro „AAA Law“ ekspertai paviešino pranešimą apie tai, kad būtinasis hospitalizavimas be teismo sprendimo įmanomas tik 7 kalendorines dienas.
Nepaisant paskelbtos ekstremalios situacijos, asmenų, įtariamų sergant užkrečiama liga sulaikymas ar patalpinimas gydymo įstaigoje, turi būti vykdomas griežtai laikantis teisės aktų nuostatų. Ilgesnės nei 7 dienų trukmės priverstinis hospitalizavimas be teismo sprendimo gali būti taikomas tik esant nepaprastajai padėčiai. Ekstremalioje situacijoje tokie veiksmai galimi tik su teismo sprendimu.
Vyriausieji epidemiologai turi teisę taikyti būtinąjį sulaikymą ar hospitalizavimą
LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas numato, kad LR vyriausiasis epidemiologas ir apskričių vyriausieji epidemiologai turi visas teises užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje tarptautinės teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka priimti sprendimą dėl keleivių, atvykusių į Lietuvos Respubliką ar esančių jos teritorijoje, sulaikymo, keleivių privalomo sveikatos patikrinimo ir jų privalomo ištyrimo, ar neserga pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis. Šio sprendimo vykdymą pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, policija ir kitos atsakingos valstybės institucijos.
LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas taip pat numato, kad ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ar sukėlėjų nešiotojų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas:
1) jei ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, pažeidžia nustatytą asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką, užkrečiamųjų ligų profilaktikos taisykles ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai. Atsisakymo būtinai gultis į ligoninę arba būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo vengimo faktas, taip pat šiame punkte nurodyti pažeidimai turi būti įrašyti asmens medicininiuose dokumentuose, o bendrosios praktikos gydytojai, gydytojai infektologai ar kiti gydytojai specialistai, nustatę šiuos asmenis, turi apie juos nedelsdami informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir atitinkamos savivaldybės gydytoją. Asmenys, vengiantys būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo, atsako pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.
2) jei ligonis ar asmuo, įtariamas, kad serga pavojinga ar ypač pavojinga liga, yra be sąmonės ar nesugeba teisingai įvertinti savo sveikatos būklės, o jį būtina skubiai gydyti norint išgelbėti gyvybę;
3) jei nėra pakankamai laiko gauti neveiksnaus tam tikroje srityje asmens, sergančio, įtariamo, kad serga sąrašą pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat turėjusio sąlytį su sergančiaisiais šiomis ligomis, atstovo pagal įstatymą sutikimo.
Sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų specialistų, iš kurių vienas turi būti bendrosios praktikos gydytojas, o antras – gydytojas infektologas (gydytojas dermatovenerologas ar ftiziatras, pulmonologas).
Šį sprendimą tvirtina savivaldybės gydytojas. Jis privalo informuoti apie tai asmenį, dėl kurio priimtas toks sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą.
Apie šį sprendimą asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti du liudytojai. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į ligos istoriją.
Be teismo sprendimo – ne ilgiau nei 7 kalendorines dienas
Asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas tol, kol pacientas tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas be teismo sprendimo, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną.
Jei pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579–582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai. Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir (ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai.
Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas. Pristatant asmenį būtinajam hospitalizavimui ir būtinajam izoliavimui, privalo dalyvauti policija. Ji užtikrina viešąją tvarką būtinai hospitalizuojant asmenis.
Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis neveiksnus tam tikroje srityje, – vienas iš jo atstovų pagal įstatymą turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai.
Kai sprendžiami asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo pratęsimo klausimai, sveikatos priežiūros įstaiga privalo ne vėliau kaip per 48 valandas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šiam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo yra sudaręs atstovavimo sutartį su advokato veikla besiverčiančiu advokatu ir sveikatos priežiūros įstaigai tai žinoma.
Tokia Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatyta tvarka, nepaskelbus nepaprastosios padėties (kurią paskelbti gali šalies prezidentas) yra abejotina teisėtumo požiūriu.
Pastebėtina, kad LR BK 277 str. 2d. numato atsakomybę tik asmeniui, kuris būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga. Taigi, šiuo atveju, asmuo, kuris yra įtariamas sergantis liga, tačiau nėra informuotas apie ligą (ypač, jei jam ji nediagnozuota), negalėtų būti sulaikytas policijos pareigūnų kaip padaręs ar įtariamas padaręs nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad, nors BPK 140 str. numato teisę kiekvienam asmeniui sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, tačiau nesant padarytos nusikalstamos veikos – šia sulaikymo teise pasinaudoti negalima.
Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo 28 straipsnis numato nepaprastosios padėties metu taikomas šias nepaprastosios priemones – asmenų sulaikymą įstatymų nustatyta tvarka, siekiant užkirsti žmonių užkrečiamųjų ligų plitimą, šių asmenų hospitalizavimą ir izoliavimą bei gydymą.
Ligonių ir asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį su sergančiu asmeniu, ligos sukėlėjo nešiotoju ar sukėlėjus perduodančiais veiksniais, bei sukėlėjų nešiotojų priverstinio hospitalizavimo, izoliavimo ir gydymo ypatumus nustato įstatymai. Toks reguliavimas, mūsų nuomone, rodo, jog šios priemonės gali būti taikomos tik esant įvestai nepaprastajai padėčiai, o kitais atvejais asmenų priverstinio sulaikymo klausimą galėtų spręsti tik teismas Todėl, šiuo atveju, asmeniui slapstantis ir vengiant ligos diagnozavimo, nėra veiksmingų, įstatymo nustatytų priemonių jį priverstinai patalpinti į gydymo įstaigą, pažymima „AAA Law“ teisininkų pranešime.