– Kalbant apie Vilniaus plėtrą, ko miestui šiuo metu reikia labiausiai? Kokie žingsniai turi būti žengti artimiausiu metu?
– Išskirti kelis svarbiausius miesto plėtros uždavinius yra sunku, nes prioritetų turime daug ir dirbame vienu metu daugeliu krypčių. Jei kalbėsime apie konkrečių pastatų, kompleksų statybą, tai aiškus prioritetas yra Nacionalinis stadionas. Taip pat reikėtų paminėti ir kitus visuomenei svarbius objektus. Vienas tokių – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompleksas, kuris turėtų atsirasti Olandų gatvėje esančios karinės teritorijos vietoje, Tautos namai ant Tauro kalno, didelė teritorija aplink buvusį „Žalgirio“ stadioną su Sporto rūmais, kuriuos norėtume transformuoti į kongresų centrą, vandens sporto komplekso statyba Lazdynuose ir daugelis kitų. Ypatingas dėmesys skiriamas apleistų teritorijų, buvusių gamyklų teritorijų konversijai miesto centrinėje dalyje.
Labai svarbus – uždavinys tolesnis miesto transporto infrastruktūros vystymas. Artimiausias tikslas – Vakarinio aplinkkelio užbaigimas. Po jo prioritetų eilėje – Šiaurinė gatvė, sujungsianti vakarinės miesto dalies gyvenamuosius rajonus su Nemenčinės plentu, kuris taip pat bus rekonstruojamas. Toliau – Mykolo Lietuvio gatvė, kuri sujungs Vakarinį aplinkkelį su Molėtų plentu. Kaip žinome, mieste planuojama diegti naują keleivinio transporto rūšį. Tam turime rekonstruoti gatves, jungiančias geležinkelio stotį su Santariškėmis.
Ypatingas dėmesys skiriamas apleistų teritorijų – buvusių gamyklų teritorijų, konversijai miesto centrinėje dalyje.
Išskirtinė miesto vertybė – Senamiestis. Turime skirti daug jėgų ir resursų jos saugojimui ir puoselėjimui. Neturime leisti, kad greta senamiesčio vykstančios statybos darytų jam net minimaliai neigiamą įtaką.
– Aplinkos ministerija su naujos redakcijos Teritorijų planavimo ir rengiamu Infrastruktūros įstatymais siekia sumažinti miestų plėtrą į priemiesčius. Ar, jūsų nuomone, tai yra tikslinga?
– Šiandieninis Vilnius yra toks miestas, kuriam būtina koncentruoti plėtrą jau urbanizuotose zonose – reikia kurti, statyti miesto centrinėje dalyje, o ne pulti įsisavinti naujas teritorijas. Plėtra periferinėse neurbanizuotose teritorijose tiesiogiai susijusi su papildomomis investicijomis, juk miesto pakraščiuose neturime nei gatvių, nei tinklų, nei mokyklų, nei darželių – jokios socialinės infrastruktūros. Kitaip sakant, užuot tobulinę ir gerinę tai, ką jau turime miesto centre, neracionaliai mestume resursus į periferiją, o tai – neprotinga, nes gyvenimas mieste brangtų.
Esu susipažinęs su rengiamo Infrastruktūros įstatymo koncepcija ir iš esmės jai pritariu. Įstatymas turėtų padėti spręsti neracionalaus plėtimosi į miesto pakraščius problemą. Infrastruktūros įstatyme numatoma, kad bus skatinami statytojai, kurie plės jau urbanizuotas teritorijas.
Turime užprogramuotą konfliktinę tarp absoliučios daugumos miesto gyventojų, kurie yra prisijungę prie jau sukurtos infrastruktūros, ir tos mažumos, kurie statosi periferinėse zonose, versdami neracionaliai plėsti infrastruktūrą. Šiuo metu už tą plėtrą mokame visi, todėl brangsta aptarnavimo mokesčiai ir pan. Taigi – manau, kad jei ir yra tokių, kurie nori kurtis ir statyti ne miestui plėtros atžvilgiu prioritetinėse zonose, jie turi susimokėti patys ir kompensacijų jiems neturi būti.
Vienintelis civilizuotas vystymosi būdas – jungtis prie to, ką jau turime. To nedarant, gali atsirasti ir rimtų ekologinių pasekmių. Jeigu žmonės pradeda statyti neurbanizuotose teritorijose, ten kur nėra nuotekų ir vandentiekio tinklų, tai įsivaizduokite, kur tuos nuotekos leidžiamos. Galiu pasakyti, kad procesas tampa nevaldomas, juk viskas eina į gruntą. Lietuva vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri išimtinai buitiniams tikslams naudoja vien tik požeminį vandenį, aš bijau, kad mes galime tą vertybę ir prarasti.
– Kalbant būtent apie Vilnių, ar jis turi resursų plėstis viduje?
– Vilnius turi labai daug neišnaudotų teritorijų miesto centre, todėl mes skatiname statybą čia. Galima juk ir apleistas teritorijas paversti gyvenamaisiais ar komerciniais rajonais, ką puikiai iki šiol ir darome. Pavyzdžiui, Šiaurės miestelis – ši teritorija buvo apleista, o dabar pažiūrėkite, kaip ji pasikeitusi. Ir tokių teritorijų, kurias galima būtų atgaivinti ir puikiai panaudoti, miesto centre turime palyginti nemažai, net iki kelių tūkstančių hektarų.
Vienintelis civilizuotas vystymosi būdas – jungtis prie to, ką jau turime.
Kalbant apie dangoraižius, jų statyti mes neskatiname visame mieste – turime griežtą planą, kur jie gali dygti – dešiniajame Neries krante, ten dar liko jiems šiek tiek vietos, Viršuliškėse. Statant neaukštybinius pastatus siūlome orientuotis į apleistų vietų, gamyklų atnaujinimą ir pritaikymą gyventojų poreikiams.
Vilnius pagal savo miesto sąrangą yra artimesnis amerikietiškiems miestams, kur didžiausias miesto gyventojų tankumas yra centre, o pradėjus nuo jo tolti, gyventojų tankumas labai stipriai mažėja. Vilniaus plotas yra 401 km² ir vidutiniškai viename hektare gyvena 13 žmonių. Tai reiškia – maždaug 4 šeimos viename hektare – pakankamai erdvu. Jei imsime patį miesto centrą, taip pat gyvename palyginti erdviai su kitais miestais – 39 žmonės viename hektare. Galime drąsiai teigti, kad vietos tikrai turime ir teritorijų įsisavinimo perspektyvos atžvilgiu gyvename komfortiškai.
– Ar Vilnių galite pavadinti žaliu miestu, ar užtenka jame rekreacinių zonų?
– Žalių plotų, skverų miesto centre turime be galo daug, tik juos būtina tvarkyti. Bernardinų sodą jau sutvarkėme, dabar ateina eilė kitiems žaliems plotams Reformatų, Misionierių sodams, jau nekalbu apie tuos žalius masyvus, parkus, kaip antai Vingio, kur norint sutvarkyti reikia įdėti labai daug darbo. Bet Vilnių pavadinti žaliusiu miestu tikrai galime.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
