Kodėl automobilis daugumai lietuvių vis dar yra pirmas pasirinkimas norint nuvykti iš taško A į tašką B, esama ne vienos priežasties. Dažniausiai nurodomos tokios: gyvenimas užmiestyje ir darbas mieste, tad sunku susisiekti, arti namų nėra viešojo transporto infrastruktūros arba ji nepriimtina, šeimoje auga mažamečių vaikų, kuriuos reikia vežti į ugdymo įstaigas ir būrelius, todėl automobiliu važiuoti tiesiog patogiau ir pan. Ir tikrai ne visi apklaustieji patvirtino susimąstę apie tai, kokį poveikį aplinkai daro pernelyg dažnas naudojimasis automobiliu.
Automobilį, naudoti stengiasi tolimesnėms kelionėms ar per atostogas.
Vilniečiai dviejų sūnų – 12 metų Žygio ir 5 metų Barto – tėvai Agnė ir Darius Juravičiai į darbą ir iš jo dažniausiai važiuoja dviračiu, o automobilį, kurį šeima, beje, jau kurį laiką turi tik vieną, naudoti stengiasi kuo rečiau – tolimesnėms kelionėms ar per atostogas. Kas lėmė tokį poros pasirinkimą?
Viskas šalia
Kaip teigia Agnė, jiedu su vyru į darnaus judėjimo, tvaraus gyvenimo idėjas žiūri pozityviai, bet nuosaikiai. „Visa tai mums labai priimtina, tačiau kasdienybėje bendraudami tiek tarpusavyje, tiek su draugais tikrai nevartojame frazių: „Darysime būtinai šitaip, nes tai – darnu“ ar „Šitoks mūsų pasirinkimas bus tvaresnis“.
Sprendimai, kokiomis transporto priemonėmis judėti, atėjo patys savaime.
Visi mūsų sprendimai, kokiomis transporto priemonėmis judėti kasdien ar laisvalaikiu, mums, galima sakyti, atėjo patys savaime. Iki darbo tiek man, tiek vyrui keli kilometrai. Reikalui esant galime ir pėsčiomis nueiti. Tačiau dviračiu greičiau. Tad juo dažnai važiuojame“, – šypsodamasi pasakoja moteris.
Anot pašnekovės, paauglys sūnus sėkmingai visur, kur jam reikia, jau seniai nusigauna savarankiškai. Tačiau, kol buvo mažesnis, irgi nekildavo jokių problemų: „Darželis ir mokykla yra šalia namų. Visus būrelius taip pat renkamės kuo arčiau namų, kad būtų patogu nueiti ar nuvažiuoti dviračiu, paspirtuku. Nenorime su vyru „dirbti“ vaikų taksistais.“
Automobilį naudoti norėtų dar rečiau
Paprašyta įvardyti, ar kada bandė įvertinti ir galbūt net finansiškai apskaičiuoti tokio judėjimo po miestą privalumus, Agnė purto galvą: „Ne, nebandėme, bet, matyt, reikėtų. Privalumų, be jokios abejonės, nemažai: važiuodami dviračiu sutaupome daug laiko, nes išvengiame spūsčių. Be to, nereikia sukti galvos, kur pasistatyti transporto priemonę ir kiek tai kainuos. Neleidžiame lėšų degalams. O kur dar sveikos gyvensenos aspektas – juk turime puikią progą pajudėti!
Su draugais kažkada kalbėjome, kad kasdien važinėjant po miestą automobiliu per mėnesį vidutiniškai reikia maždaug 200 eurų degalams. Ir tai tik vienam automobiliui. O jeigu jų šeimoje du?
Tokiu atveju suma padvigubėja. Mes savo mašina naudojamės pakankamai retai: per atostogas, kai vykstame, pavyzdžiui, prie jūros ar į kitą miestą, arba kai lankome vyro tėvus, kurie gyvena kaime. Kartais – ir mieste, bet norėtųsi ir dar rečiau sėsti prie vairo.“
Atšalus orams ir pasibaigus dviračių sezonui, pašnekovė planuoja persėsti į viešąjį transportą
Visada galima judėti dar tvariau
Paklausta, ar dar ką nors keistų savo kasdienybėje, Agnė atsako: „Na, dabar daug kas keliasi į užmiesčius, nes nori gyventi gamtoje, turėti savo kiemą, savo erdvę, savo daržą. Mums su vyru savas kiemas gal irgi būtų maloniau nei gyvenimas daugiabutyje, tačiau, jei kalbėtume apie judėjimo privalumus, suprantame, kad tikrai nenorime nieko keisti.
Dėl važiavimo po miestą – žinoma, visada galima judėti dar tvariau, nei mes tai darome dabar, dar rečiau naudotis automobiliu, o ilgesnius atstumus įveikti, tarkime, elektriniu motoroleriu. Bandėme kažkada važiuoti. Labai patiko: patogu, greita, tylu. Manau, kad dar tikrai galime peržiūrėti savo įpročius.
Pabandysime tai padaryti ir pasižiūrėti, o kiek kartų naudojomės mašina, ar tikrai jos reikėjo, gal tai darėme tiesiog dėl to, kad tingėjome važiuoti visuomeniniu transportu, kiek kilometrų nuvažiavome dviračiu ir nuėjome pėsčiomis, taip pat kaip mums sekėsi išspręsti pirkinių ir kitokius buities klausimus, kuriems dviratis ar paspirtukas iš pirmo žvilgsnio gal nėra jau toks patogus“, – planuoja moteris.
Poros pasirinkimą lėmė aplinkybės
Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto direktorė profesorė dr. Žaneta Stasiškienė tokius šeimos judėjimo įpročius vertina teigiamai, vadina juos tvariais, tačiau akivaizdžiai nulemtais aplinkybių.
„Darniais piliečiais šiai šeimai leidžia būti net keli svarbūs veiksniai: pirmiausia, tai pakankamai jauni žmonės, kurie yra imlūs ir noriai pasiduoda pokyčiams, antra, jų vaikai – jau nebe kūdikiai, trečia – darbas, mokykla, darželis jiems šalia namų. O tai labai svarbu renkantis transporto priemonę“, – pastebi Ž. Stasiškienė.
Anot profesorės, šiandien gana sunku įsivaizduoti šeimos gyvenimą apskritai be automobilio, tačiau labai pagirtina tai, kad vilniečių pora juo naudojasi itin retai. Na, o jeigu jo neturėtų visai, dabar labai paprasta pasinaudoti automobilių nuomos paslaugomis, tai irgi labai prisideda prie tvaraus judėjimo.
„Džiugu, kad Agnė ir Darius mąsto kryptingai, kad jų pasirinkimą lemia sveikas protas, o ne madų vaikymasis – juk neretai dabartiniai tėvai vaikams ieško „geriausių“ būrelių, mokyklų, o pastarosios dažnai nebūna šalia namų, tenka vykti į priešingą miesto pusę. Juk tai pastebimai prisideda prie spūsčių miestuose didinimo, aplinkos taršos“, – teigia profesorė.
Ypatingas dėmesys miesto infrastruktūros planavimui
Pašnekovės teigimu, protingai suprojektuota miesto infrastruktūra turi tiesioginės įtakos žmonių pasirinkimui. „Būtent infrastruktūra, aplinkos pritaikymas žmonių patogumui ir leidžia mums gyventi darniai, tad planuojant miestų, gyvenviečių erdves tam turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Yra atliktas didžiulis tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad žmogus išties kur kas dažniau nei nuosavą automobilį rinksis patogų, švarų, dažnai ir įvairiomis kryptimis kursuojantį viešąjį transportą, jei nuo namų iki autobuso ar troleibuso stotelės jam nueiti reikės ne daugiau nei 500 metrų.
Kaip atrodytų mūsų miestai, jei kiekviena šeima turėtų tik po vieną automobilį?
Didžiulę įtaką žmonių sąmoningumui judėti kitaip turi ir sveikos gyvensenos skatinimas, pavyzdžiui, Olandijoje visa sveikatos sistema yra orientuota ne į pasekmių likvidavimą, o į ligų prevenciją, tad viešasis sektorius, propaguodamas tvarų ir darnų judėjimą tiek švarios aplinkos, tiek asmeninės sveikatos prasme, veikia išvien. Taigi, akivaizdu, jog tvaraus judėjimo skatinimui būtinas sisteminis požiūris“, – pabrėžia Ž. Stasiškienė.
Kaip atrodytų mūsų miestai, jei kiekviena šeima turėtų tik po vieną automobilį? „Akivaizdžiai kitaip. Miestai būtų erdvesni, švaresni, tylesni, na, o žmonės – laimingesni ir sveikesni“, – šypteli profesorė.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
