54 metų S.Šaltenis gyvena sostinės Savanorių prospekte, Vilkpėdės rajone. Jo butas – trečiajame aukšte. Dėl su sveikata susijusių priežasčių liftas šiam vyrui yra didžiausias priešas. Todėl laiptais lipantis S.Šaltenis už liftą niekada nemoka.Netgi kai būnu ligoninėje, liftu nesinaudoju, – sakė S.Šaltenis, visada lipantis laiptais.
Vilkpėdę aptarnaujančios komunalinės bendrovės „Vilko pėda“ atstovai prieš teismą sakė esantys ramūs, nes „pagal įstatymus mes esame teisūs“. Įmonės juristė Jurgita Petniūnaitė replikavo: „Jei ši tvarka nepatinka, žmogus gali individualų namą įsigyti!“
Pagal galiojančią tvarką už liftą nemoka tik 1 ir 2 aukšto gyventojai, o tie, kurių butai aukščiau, laisvės rinktis neturi.
Gyvenimą pakeitė avarija
Vilniuje, Amatų mokymo centre, dėstantis S.Šaltenis 15min.lt pasakojo, kad sveikatą prarado per žiaurią autoavariją dar 1987 metais – į jo zaporožietį rėžėsi gal 120 km/val. greičiu skriejantis girtas žigulių vairuotojas. Vyras iki šiol atsimena tąsyk iš medikų išgirstus žodžius: „Bus stebuklas, jei po 3–4 metų tu bent su ramentais ant kojų atsistosi.“ Jis pridūrė: „O dabar, matote, aš net lazdą esu numetęs!“
Vis tik traumų pasekmės jaučiamos iki šiol.
„Buvo laikotarpis, kai trejus metus iš eilės kiekvieną rytą turėjau išjudinti koją, nes negalėjau normaliai eiti. Skausmas masažuojant – iki sąmonės aptemimo. Vakarais prieš užmiegant atrodydavo, kad ten karšta viela susukta. Visą laiką, kai lipu laiptais, tą koją praktiškai masažuoju. Netgi kai būnu ligoninėje, liftu nesinaudoju, į 5 ar 6 aukštą lipu laiptais“, – pasakojo S.Šaltenis.
Skola – 2200 litų
Kai S.Šalteniui tekdavo judėti neįgaliojo vežimėliu, apskritai negalėdavo gyventi šiame daugiabutyje, nes vežimėlis netilpdavo pro lifto varčią. Šis nepatogumas varžydavo ir S.Šaltenio karjerą, mat būtent šiame bute jis buvo įsirengęs darbo kabinetą.
Nepaisant vilniečio sveikatos ypatumų, nuo 2000 metų komunalininkai S.Šalteniui už liftą ir su mokesčio delspinigiais priskaičiavo apie 2200 litų.
S.Šaltenis sutinka, kad kaip daugiabučio dalininkas privalo prisidėti prie lifto išlaikymo, tačiau už naudojimąsi mokėti nežada.
Teisme kausis iki galo
„Niekas neliepia tau važinėti autobusu, nors naudojiesi troleibusu. Arba apskritai važinėji dviračiu“, – prievolės mokėti už liftą absurdiškumu įsitikinęs S.Šaltenis. Jis mano, kad ne jis turi būti teisiamas dėl skolos liftininkams, o atvirkščiai – tie, kurie perša paslaugas.
„Čia pareigos teikėjo pareiga tikrinti, kas važinėja, o kas nevažinėja liftu. Jeigu nori, jie gali net bilietukus įvesti – jie turi tokią teisę. Užsienyje, pavyzdžiui, problema išsprendžiama, ten yra plastikinės kortelė“, – kalbėjo 15min.lt pašnekovas.
1996–1997 metais Lietuvos invalidų draugijos pirmininko pareigas ėjęs S.Šaltenis teisybę tikisi rasti Vilniaus 2 apylinkės teisme. „Aš darau iš principo nenusileisiu!“ – ryžto nestokoja vilnietis.
Šį penktadienio rytą Vilniaus 2 apylinkės teismas S.Šaltenio klausė, kokių dokumentų jam reikės ginantis šioje byloje. Atsakovas paprašė išreikalauti iš „Vilko pėdos" ir 1998–1999 metais už lifto elektrą bei eksploataciją priskaičiuotų mokesčių ataskaitas. Vilnietis žada įrodyti, jog komunalininkai, nekeitę su liftu susijusios techninės įrangos, nuo 2000-ųjų netikėtai ėmė skaičiuoti 4–5 kartus didesnį vartojamos energijos kiekį. Teismas šį prašymą patenkino. Bylą teismas numatė nagrinėti sausio viduryje.
UAB „Schindler – Liftas“ serviso vadovas Arūnas Rudys: „Nustatyti, kad žmogus tikrai nevažinėja liftu, mes nei aparatūros turime, nei apskritai siekiame tokio dalyko. Yra savivaldybės potvarkis, kad už liftą daugiabutyje moka visi, išskyrus pirmo ir antro aukšto gyventojus. Tiesa, ši tvarka ne itin tobulai veikia šiuolaikiškuose daugiabučiuose, kur žmonės iš požeminės mašinų aikštelės važinėja ir į pirmą, ir į antrą aukštą. Neapmokestinti aukščiau gyvenančių žmonių mokesčiu už liftą įmanoma tik tuo atveju, kai su tuo sutinka visi kaimynai. Tačiau tokių atvejų praktiškai nėra. Dažniau pasitaiko atvirkščiai – kai antrame aukšte gyvena neįgalusis ir prašo pajungti liftą, kad sustotų ir jo aukšte.“
