Pirmasis Vilniaus meras Arūnas Grumadas:
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Anot A.Grumado, Vilniuje po didelės plėtros šie metai buvo pažymėti „Stop“ ženklu. |
Vilniaus miestas šiuos metus baigia su didžiulėmis skolomis, todėl visiems tiems, kurie dirba darbus, rūpinasi komunaliniu ūkiu, liko skolos ir labai abejoju, ar jų teikiamų viešųjų paslaugų kokybė šiais metais galėjo gerėti. Situacija susidarė apgailėtina, nes po didelės plėtros šie metai buvo pažymėti „Stop“ ženklu.
Labiausiai man šiemet kliuvo pats miesto tarybos darbas, nes labai sunku suprasti, kas už ką atsakingas ir ką daro, nes partinio ar frakcinio susiskirstymo iš esmės nėra, yra tik susiskirstymas pagal interesus. Juk taip ir nebuvo išspręsti klausimai dėl atliekų deginimo, vandenvalos, šiukšlių išvežimo. Vyko stumdymasis, niekas nepajudėjo iš vietos, tik buvo sukiršinta visuomenė, patys tarybos nariai.
Rinkimai yra vilčių – didesnių ar mažesnių – metas. Vilniui labiausiai trūksta (ir tai turėtų, mano manymu, keistis ir atnešti didelės naudos miestui) svarios bendruomenių, visuomenės nuomonės, į kurią politikai įsiklausytų. Reikėtų bet kokiais klausimais atsiklausti žmonių. Jeigu darome kažką naujo mikrorajone, reikėtų klausti jo gyventojų nuomonės, jeigu visame mieste – viso miesto žmonių.
Bendruomenės turėtų būti įtrauktos į procesus, svarstymus. Tai būtų idealus variantas, tuomet rinkimai įneštų kokybiškai naują indėlį į Vilniaus miesto gyvenimą.
Teatro „Lėlė“ vadovas Juozas Marcinkevičius:
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./J.Marcinkevičiaus teigimu, Vilnius yra gražus, aukštos kultūros miestas. |
Į Vilnių atvažiavau 1972 metais, tad jau vadinu save senu vilniečiu. Aš galvoju, kad Vilnius yra gražus, aukštos kultūros miestas, nors pasitaiko visokiausių skundų, nusikaltimų, socialinių, atskirties problemų, bet Vilnius tobulėja. Aš nesu už statybas, kurios vyksta, bet pažiūrėkime, koks gražus po rekonstrukcijos pasidarė Gedimino prospektas.
Nebūtinai Vilnius turi būti kaip Amsterdamas, kuriame virtų naktinis gyvenimas, Lietuva kitoks kraštas, kuriame kitokia kultūra. Bet privaloma miestą remontuoti, restauruoti, nieko negalima griauti, o reikia atkurti. Tarkim, mūsų teatro pastatas pradėtas statyti 1703 metais, šiam pastatui jau 307 metai. Mes bent savo jėgomis bandome jį restauruoti, tvarkyti, kad pastatas nepradėtų griūti. Taip turėtų daryti ir kiti.
Aš Vilniuje matau labai daug gražių jaunų žmonių, jų veiduose daugiau laisvės, jie išsilavinę, moka kelias užsienio kalbas, studijuoja aukštosiose mokyklose, o finansiniai dalykai yra sprendžiami kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį ir kiekvienais metais. Žinoma, norėtųsi, kad valstybės prioritetai būtų kultūra, švietimas, bet gal kada taip ir bus. Aš į tai žiūriu optimistiškai.
Vilniečiai myli mūsų teatrą, per šį sunkmetį žiūrovų stygiaus nepajutome. Žinoma, mes irgi darome nuolaidas, tiesiame žiūrovams ranką, bet mūsų darbui, kūrybai krizė nepakenkė.
„Maisto banko“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė:
Vertindama iš savo darbinio taško, manau, kad šie metai Vilniaus miestui buvo labai liesi. Galvodama apie Vilniaus miestą, galvoju apie žmones, kuriems reikalinga parama ir kurie gali tą paramą suteikti. Vilniaus miesto savivaldybė jau antri metai nesuteikia jokio finansavimo socialiniams projektams, kuriuos galėtų įgyvendinti nevyriausybinės organizacijos, neskelbia konkursų.
O žmonių, prašančių paramos, skaičius augo, per šituos metus jų būrys išaugo 10–12 tūkst. vilniečių. „Maisto bankas“ gauna vis daugiau paramos maistu, bet šis kiekis nedidėja taip, kaip gausėja paramos prašančiųjų gretos. Tai liūdina, bet turime ir džiugių dalykų, nes šiemet labai išaugo „Maisto banko“ savanorių skaičius. Žmonės mielai dalijasi savo laiku, gebėjimais, supratimu, darbo įgūdžiais. Taip pat jau pradėjo formuotis paramos teikimo tradicijos.
Man Vilnius yra gražus miestas, ypač tą pajuntu, kai išvažiuoju į užsienį, grįžtu ir matau, kaip gera čia būti, kokios gražios vasaros Vokiečių gatvėje, gražios žiemos, kai uždegama daugybė lempučių. Tačiau aš visą laiką valdžios vyrams, rėmėjams ir visiems žmonėms rekomenduoju pasivažinėti visuomeniniu transportu. Tada pamatai, kokia yra ne paradinė Vilniaus pusė, o tas tikrasis, kasdienis vilniečių gyvenimas ir supranti, kad per šituos metus žmonės laimingesni netapo. Tuomet kalbėjimas, kad lietuviai nesišypso, netenka prasmės, nes nelabai yra priežasčių šypsotis. Gyvenimo kasdienybė nėra pati smagiausia. Jeigu esi realistas, turi vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, tai nelengva rasti priežasčių daug šypsotis ir būti laimingam.
