Nenorėjo eiti žudyti civilių
M.Tiba – ne vienintelis savo šeimos pabėgėlis. Viena iš jo seserų jau gavo politinį prieglobstį Nyderlanduose, o mama su broliu apsigyveno Stambule. Tik pensininkas tėvas ir dar dvi seserys pasiliko gyventi Damaske. Ten, pasak M.Tibos, kol kas viena saugiausių vietų Sirijoje.
Jei dabar grįžtume, manau, mus suimtų.
Vaikino mama su septyniolikmečiu broliu iš Sirijos pabėgo prieš dvejus metus. Pagrindinė jų bėgimo priežastis buvo ne karo grėsmė ir baimė dėl savo gyvybės, nuoširdžiai atvirauja M.Tiba.
Pasak jo, brolis, kaip ir jis pats, išvykdamas į užsienį pasistengė išvengti privalomosios karinės tarnybos. „Jei būtų likęs, vos sueitų 18 metų, jis būtų paimtas į kariuomenę. Ten jis turėtų ginti diktatorių prezidentą. Arba gal net būtų išvežtas į Šiaurę šaudyti į civilius žmones. Todėl jis bėgo anksčiau, kad net neieškotų. Jei dabar grįžtume, manau, kad mus suimtų“, – aiškina M.Tiba.
Kol kas jo brolis gyvena Stambule ir mokosi turkų kalbos, kad galėtų pabaigti mokyklą ir galbūt universitetą. Šiuo metu iš Turkijos jis negauna jokios pagalbos ir yra išlaikomas virėja vietiniame sirų restoranėlyje įsidarbinusios mamos. Tačiau mama Turkijoje nesijaučia labai gerai, pripažįsta M.Tiba. Vaikinas neslepia, kad, kai brolis taps savarankiškesnis, jis pabandys mamą atsivežti į Lietuvą. „Čia jai būtų geriau“, – atsidūsta vaikinas.
Dabar man Lietuva nebe užsienio šalis, o antri namai.
Siriją norėtų palikti ir dar bent viena M.Tibos sesuo. „Ji, kaip visi, nori į Vokietiją. Bet aš jai sakau, kad bet kur Europoje galima gyventi laimingai“, – pasakojo pašnekovas.
Pats M.Tiba kol kas niekur toli ir ilgam iš Lietuvos išvykti nenori. Daugių daugiausia jis sutiktų svetur išvykti pusmečiui pasisemti darbinės patirties.
„Dabar man Lietuva nebe užsienio šalis, o antri namai. Net, jei ateityje kur nors išvažiuočiau, tai tik trumpam“, – sako jis.
Visi nori į Vokietiją
M.Tiba mielai padės ir kitiems į Lietuvą atsiunčiamiems pabėgėliams. Jis jau dabar įsirašė į savanorių gretas ir tikisi, kad galės jiems bent jau pavertėjauti, o gal ir padėti suprasti lietuvišką kultūrą. Jau dabar siras padeda vertėjaudamas savo tautiečiams, pakliuvusiems į Pabradės užsieniečių registracijos centrą.
Tiesa, jis tikina, kad integracija šalyje – abipusis veiksmas. Pabėgėliams, pasak jo, turi ne tik padėti priimančios šalys, bet ir jie patys turi iš visų jėgų stengtis pradėti gyvenimą iš naujo.
Visur Europoje galima taikiai ir gerai gyventi, reikia tik dirbti ir mokytis vietos kalbą.
Ir nebūtinai visų sirų išsvajotoje Vokietijoje tai bus lengviau nei Lietuvoje. Taip, pripažįsta M.Tiba, Vokietijoje sirų bendruomenė didelė, gal daugeliui ten yra pas ką atvažiuoti, ten mokamos nemažos pašalpos pabėgėliams, tačiau ne viską lemia vien pinigai. „Visur Europoje galima taikiai ir gerai gyventi, reikia tik dirbti ir mokytis vietos kalbą”, – sako M.Tiba.
Kita vertus, jis supranta, kad ketverius metus kare arba pabėgėlių stovyklose gyvenusiems sirams nebesinori bėgti ten, kur jų niekas nelaukia, kur jiems nesuteikiamas statusas, iš kur jie galėtų net būti sugrąžinami atgal. „Todėl taip greitai tarp pabėgėlių ir plinta mitai apie „rojų“ Vokietijoje“, – aiškina siras.
Pasak jo, vis dėlto būtų geriausia, jei Europa nutartų suvienodinti pašalpas pabėgėliams ir susitartų, kad jie – visų narių vienoda atsakomybė, o prieglobsčio pabėgėliams būtų leista prašyti per atstumą, pavyzdžiui, kad ir Turkijoje.
Tuomet, pasak M.Tibos, būtų išvengta daugybės mirčių jūroje, o ir Europai būtų lengviau nustatyti, kas bėga nuo karo, o kas tik prisidengdamas kitų nelaime ieško ekonominės gerovės.
