Dalis naujai identifikuotų dokumentų šiuo metu pristatomi Niujorke, su rinkiniu ateityje numatoma supažindinti ir Lietuvos visuomenę.
„Kasdieną identifikuojami vis nauji dokumentai leidžia pagrįstai teigti, kad mūsų Nacionalinė biblioteka išsaugojo vieną reikšmingiausių judaikos dokumentinio paveldo rinkinių Lietuvoje ir pasaulyje“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovas Renaldas Gudauskas.
Paslėpė bažnyčioje
Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo buvo šimtai žydų visuomeninių, religinių, kultūros ir mokslo organizacijų. Ypač reikšmingas buvo nuo 1925-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo veikęs Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO. Jis tyrė žydų gyvenimą visoje Rytų Europoje, nuo Vokietijos iki Rusijos, nuo Baltijos šalių iki Balkanų, kaupė žydų liaudies folklorą, memuarus, knygas ir publikacijas, žydų bendruomenės dokumentus, leido žodynus, brošiūras ir monografijas.
Dauguma dokumentų, kurių dalis siekia XVII amžių, parašyti jidiš ir hebrajų kalbomis.
1941 metais Vilnių okupavę naciai sunaikino žydų bendruomenę ir išgrobstė jos kultūros lobius. Dalį YIVO ir kitų institucijų knygų bei rankraščių vokiečiai išvežė į Frankfurtą. 1946 metais Jungtinių Valstijų kariuomenė aptiko šią medžiagą ir perkėlė į Niujorką, kur tuo metu jau veikė Vilniaus YIVO instituto filialas, po karo perėmęs visas jo funkcijas.
Po karo Vilniaus žydų geto griuvėsiuose likusią spaudinių ir rankraščių dalį sunaikinti stengėsi sovietai, vykdydami Stalino kampaniją prieš žydus. Unikalius dokumentus išgelbėjo Knygų rūmų direktorius lietuvis Antanas Ulpis, paslėpęs juos Knygų rūmams priklausiusioje Šv.Jurgio bažnyčioje.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dokumentai pamažu pradėti tyrinėti. Tačiau išsamesni tyrimai prasidėjo tik prieš kelerius metus, kai pradėtas bendras projektas su Niujorko YIVO institutu, o naują postūmį suteikė šiemet Nacionalinėje bibliotekoje atidarytas Judaikos tyrimų centras.
Sujungiamas žydų paveldas
Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė sako, kad apie rankraščių egzistavimą žinota, bet tik šiemet „susiformavo tinkamų institucinių, profesionalių ir partneriškų aplinkybių derinys, leidžiantis įvertinti šiuos dokumentus bei inicijuoti darbą su jais“.
„Įsteigus centrą, mūsų kolegos informavo, kad rankraščių skyriuje centriniuose rūmuose yra saugomas nemažas kiekis dokumentų, kurie numanomai yra žydiškosios proveniencijos, ir pasiūlė pasižiūrėti į juos. Aptikta jų tiek, kad netrukus mums buvo išskirta ištisa saugykla tik žydų rankraščiams“, – BNS sakė L.Lempertienė.
Jos teigimu, vertingiausia tai, kad skirtingose vietose išbarstyti dokumentai vėl „susijungia konceptualiai, intelektualiai ir fiziškai“.
Spalio mėnesį YIVO instituto būstinėje Niujorke visuomenei pirmą kartą pristatyta dešimt svarbiausių naujai identifikuotų dokumentų iš Nacionalinės bibliotekos judaikos dokumentinio paveldo rinkinio.
Tarp jų yra Isacharo Bero Karmolio Astronomijos traktato rankraštis, išleistas 1751 metais, rankraštinis jidiš kalba rašytas Abraomo Goldfadeno teatro deklamatoriaus cenzūrinis egzempliorius, datuojamas 1883 metais, Izaoko Leibušo Pereco sutartis, surašyta jo ranka Varšuvoje 1914 metais, vieno garsiausių žydų istoriko Simono Dubnovo laiškas Zalmenui Reizenui, parašytas Rygoje 1934 metais, Vilniaus žydų poeto Avromo Suckeverio ciklas „Dešimt eilėraščių“, ranka surašytas Vilniaus gete 1943 metais.
Apie šiuos atradimus neseniai rašė ir įtakingas Jungtinių Valstijų dienraštis „The New York Times“.
„Visa tai yra auksas“, – JAV laikraščiui sakė Žydų teologijos seminarijos žydų istorijos profesorius Davidas E.Fishmanas, liepą apsilankęs Vilniuje įvertinti radinio svarbos.
Anot bibliotekos atstovų, atsižvelgiant į naujai identifikuotus dokumentus, bus peržiūrėti ir numatytų aprašyti, konservuoti ir skaitmeninti dokumentų sąrašai, bus ieškoma galimybių ir būdų supažindinti visuomenę su unikaliu Lietuvoje išsaugotu judaikos dokumentų rinkiniu.
Nacionalinė biblioteka pagal projektą su YIVO nuo 2015 metų gruodžio iki šių metų rugsėjo skaitmenino 2668 judaikos kolekcijos knygas, BNS informavo biblioteka.
Svarbi Lietuvos istorijos dalis
Žydai Lietuvoje įsikūrė dar XIV amžiuje, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius nuo XVIII amžiaus tapo svarbiu žydų kultūros centru, miestui prigijo „Šiaurės Jeruzalės“ vardas.
Ilgą laiką LDK buvo tolerantiškesnė žydams nei Vakarų Europos šalys, tačiau žydų bendruomenė iki XX amžiaus pradžios turėjo mažai sąlyčio taškų su krikščionimis lietuviais.
Žydų vaidmuo išaugo Lietuvai įtvirtinant nepriklausomybę. Kovose už nepriklausomybę dalyvavo apie 3 tūkst. žydų savanorių, kurį laiką tarpukario Lietuvoje veikė žydų ministerija.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų. Karo pabaigos sulaukė 5 – 10 proc. Lietuvos žydų.
