Sprendimą pakeisti K.Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės Vilniaus taryba priėmė prieš dvi savaites, o ankstyvą liepos 27-osios rytą buvo nuimta atminimo lenta J.Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos.
Šis įvykis itin supykdė dalį visuomenės, kurių akimis žiūrint J.Noreika buvo didvyris – kovojo tiek su nacių, tiek su sovietų režimu. Todėl ir kviesta ateiti į mitingą, skambiai pavadintą „Apginkime Lietuvos didvyrius!“.
Transliaciją iš mitingo tiesiogiai žiūrėkite čia:
Veidrodžiai merui
Į mitingą susirinko arti 500 žmonių, 15min teigė čia budėję policijos pareigūnai. Dalis jų atsinešė plakatus, kuriuose smerkė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir kitų miesto vadovų sprendimus dėl J.Noreikos, K.Škirpos atminimo įamžinimo.
Plaikstėsi ir trispalvės, vėliavos su Vyčiu. Tarp susirinkusiųjų galima buvo pamatyti ir vieną kitą politiką: Seimo narį Mindaugą Puidoką, buvusį kandidatą į prezidentus Arvydą Juozaitį. Buvo ir žmonių, kurie net prieš tokią minią nevengė išsakyti kitokią nuomonę – kad J.Noreika dalyvavo Holokauste. Tačiau tokių buvo vos vienas kitas.
Atsineštas ir keistas darinys – trys veidrodžiai ir R.Šimašiaus nuotrauka. Anot jo autoriaus, taip norėta merui priminti apie jo atsakomybę. Tiesa, arčiau mero namų to nešti neketinta. „Neabejoju, kad meras žinos apie tai“, – pareiškė veidrodžius laikęs vyras.
Mitingas baigtas sakiniu, kad tikimasi, jog iki Baltijos kelio 30-mečio minėjimo lentą Generolui Vėtrai pavyks sugrąžinti, jeigu ne – Baltijos kelio minėjimas taps irgi savotišku protestu.
Incidentas Gedimino bokšte
Prieš mitingą neapseita ir be šiokio tokio incidento. Ant Gedimino pilies bokšto buvo užkabintas plakatas. Kaip 15min sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovai, tai padaryta be muziejaus leidimo. Keli vyrai persirengė darbininkų drabužiais ir įkopę į kalną iškabino plakatą.
Muziejaus atstovų teigimu, toks elgesys tikrai nepateisinamas – elgtis taip su valstybės simboliu nedera. Plakatas nukabintas kartu su policijos pareigūnais, kurie sulaikė ir jo kabintojus.
Ragina ginti didvyrius
Mitingo rengėjų kvietime rašoma: „Vilniaus meras Remigijus Šimašius kartu su savo parankiniais šmeižia, daužo ir naikina Lietuvos Laisvės kovų Didvyrių atminimą: 2019-07-24 d. Vilniaus sav. Tarybos posėdyje 21-o Vilniaus tarybos nario sprendimu panaikintas 1941 m. Birželio sukilimo prieš SSSR okupantus vadovo pulk. K.Škirpos alėjos pavadinimas. Prieš tai R.Šimašiaus pasekėjas apsišaukėlis Stanislovas Tomas kūju sudaužė karininko J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą ant Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Visuomenei pareikalavus, Vilniaus savivaldybė suklijuotą lentą sugrąžino, bet R.Šimašiaus vienasmeniu sprendimu liepos 27 dieną, 4 val. ryto lenta buvo „Grindos“ darbininkų grubiai nupjauta ir išvežta į šiukšlyną „saugoti“... Kas kitas? Vincas Kudirka? Jonas Basanavičius? Karalius Mindaugas? Neliečiamos Vilniuje tik NKVD ir KGB žudikų „atminimo“ lentos. Grįžta gūdūs sovietų laikai, todėl pasipriešinkime, ginkime Lietuvos Laisvės kovų Didvyrių šventą atminimą!“
Mitingo rengėjai teigė reikalausią, kad Vilniaus miesto savivaldybė sugrąžintų J.Noreikos atminimo lentą atgal, ant Vrublevskiu bibliotekos pastato sienos, atšauktų sprendimą dėl K.Škirpos alėjos pervadinimo Trispalvės alėja. Tiesa, „Facebook“ sukurto pranešimo apie renginį jau nebėra – teigiama, kad socialinis tinklas jį užblokavo.
Retėja ir gretos dalyvių, apie kuriuos mitingo rengėjai informavo kaip kalbėsiančius renginyje. Arvydas Anušauskas ir Audronis Ažubalis pristatomi mitingo pranešėjais, tačiau abu teigia, kad renginyje neketina ne tik kalbėti, bet ir dalyvauti.
Sprendimą ir sveikino
R.Šimašius 15min studijoje nuėmus lentą sakė, kad jam visiškai aišku, jog išskirtinės pagarbos nenusipelnė žmonės, kurie su nacių ar sovietų režimais vienaip ar kitaip flirtavo ar savo veiksmais prisidėjo, kad įvyktų žmogiškos nelaimės – „ar davė įsakymus, ar įdavė ką nors slaptosioms tarnyboms, ar, šiuo atveju, kaip Jonas Noreika, prisiėmė jam priskirtą atsakomybę uždaryti Šiaulių regiono žydus į getą ir konfiskuoti jų turtą“, o tai baigėsi žydų žudynėmis.
R.Šimašiaus sprendimą nuimi J.Noreikos atminimo lentą pasveikino Tarptautinis Holokausto atminties aljansas (IHRA). „Tarptautinis Holokausto atminties aljansas giria drąsų mero Remigijaus Šimašiaus žingsnį nuimti atminimo lentą Jonui Noreikai dėl prieštaringai vertinamų jo veiksmų Holokausto metu, įskaitant jo vaidmenį kuriant getą ir grobstant žydų nuosavybę Šiaulių apskrityje 1941 metais“, – rašoma IHRA pareiškime.
Aljansas akcentuoja, kad „svarbu prisiminti, kad bet koks Holokausto istorijos iškraipymas gali paskatinti labiau smurtines ir pavojingesnes Holokausto neigimo bei antisemitizmo formas“.
Lietuvos žydų bendruomenė antradienį pranešė dėl grasinimų neribotam laikui uždaranti Vilniaus sinagogą ir savo būstinę.
Nuopelnai – kuklūs?
Kol vieni vadina J.Noreiką didvyriu, o kiti kaltina prisidėjus prie Holokausto, dalis istorikų tvirtina, kad jo nuopelnai, švelniai tariant, kuklūs. Apie tai iš karto po lentos nukabinimo kalbėjo istorikas Nerijus Šepetys.
Mes turbūt neturėsime tiek sienų, kad iškabintume lenteles visiems padoriems žmonėms, – sakė A.Nikžentaitis.
Jam antrina ir Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. Alvydas Nikžentaitis. Jo teigimu, paminklinė lenta skiriama tokiam žmogui, kurio nuopelnai išsiskiria iš kitų to meto žmonių ar pasipriešinimo dalyvių. „Mes turbūt neturėsime tiek sienų, kad iškabintume lenteles visiems padoriems žmonėms“, – pastebėjo istorikas.
Jo teigimu, jau kabinant lentelę 1997 m. dalis visuomenės buvo sukiršinta – be diskusijų, konsultacijų su istorikais, tuomet atminimo įamžinimo imtasi daugiausia J.Noreikos šeimos narių ir vieno asmens, vadinusio save 1941 m. sukilėliu, Damijono Riaukos, pastangomis.
„Šitą idėją tuomet palaikė 1941 m. sukilimo dalyvių organizacija, jos pastangomis ir atsirado atminties ženklai visoje Lietuvoje, bet niekas tų žmonių, kurie liudijo, kad J.Noreika yra labai nusipelnęs, liudijimų netikrino – ar jie yra teisingi. Mano minėtas D.Riauka, kuris iš pradžių labai propagavo šitą žmogų, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) ir negavo patvirtinimo, kad jis pats buvo rezistencijos dalyvis. Nors jo atsiminimais, liudijimais remiantis, jo iniciatyvos dėka J.Noreikos atminimo ženklai atsirado ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, jo gimtajame kaime ir t.t.“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.
Istoriko teigimu, žmonėms, kurie garsiai šaukia apie lentelės reikalingumą ar nereikalingumą, vertėtų skaityti knygas. „Nors J.Noreikos istorijoje toli gražu ne visos detalės išaiškintos, yra parašyta bent viena monografija apie jį, kurioje labai išsamiai nušviečiama jo veikla. Monografija pasirodė 1998 m., išleido LGGRTC, o jos mokslinis redaktorius yra Arvydas Anušauskas. Joje galime perskaityti tai, ką jau yra pasakęs ir istorikas N.Šepetys, kad J.Noreika nebuvo išskirtinė asmenybė nei antinaciniame judėjime, nei antisovietiniame.
Jis buvo Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities vadovu, vokiečių administracijai tiko, buvo perimtas ir iki 1943 m. vykdė apskrities viršininko pareigas. Kaip teigiama minėtoje knygoje, jis išsiskyrė tuo, kad pasisakė prieš prievolių vokiečiams vykdymą, kurios karui einant darėsi vis drastiškesnės. Taip pat rašė raportus, kad buvo atimta iš žmonių daugiau, negu buvo galima atimti, žmonės nuskurdinti. Už tokio nepasitenkinimo reiškimą jis ir buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Šitoje knygoje nėra nieko apie veiklą prieš lietuviškus SS vienetus. Tokia informacija atsiranda liudininkų atsiminimuose, bet, kaip rodo D.Riaukos pavyzdys, liudininkų atsiminimus reikia tikrinti. O to, mano galva, niekas nedarė“, – kalbėjo A.Nikžentaitis.
Antisovietinio pasipriešinimo didvyriu J.Noreika padarytas dėl jo gerų ketinimų. Ir tikrai jo negalima lyginti su Jonu Žemaičiu-Vytautu ar Adolfu Ramanausku-Vanagu.
J.Noreikos antisovietinės rezistencijos laikotarpis truko labai trumpai – vos apie 3 mėnesius. „Grįžęs iš koncentracijos stovyklos, J.Noreika pateko į Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos rezervą, tarnavo kelis mėnesius ir buvo demobilizuotas, grįžo į Vilnių. Jis nusiteikęs antisovietiškai, domisi ir ieško kontaktų su žmonėmis, kurie galbūt susiję su kitais pasipriešinimo judėjimais, tad galų gale, 1946 m. sausį, jie suburia trijų žmonių grupelę, kuri parašo keletą atsišaukimų, sudaro laikinąją vyriausybę, surašo į jos sudėtį pavardes žmonių, su kuriais tai nebuvo derinta. Dauguma tų žmonių atsisakė šitame reikale dalyvauti.
J.Noreika kalbasi ir su Baliu Sruoga, kuris atsisakė dalyvauti, bando siųsti savo memorandumus į užsienį, bet šitie dalykai nepavyksta. Po trijų mėnesių jis areštuojamas KGB ir už tą veiklą yra nuteisiamas mirties bausme. Apibendrinant galima pasakyti, kad J.Noreikos sureikšminimas – tiek gerąja, tiek blogąja prasme – įvyksta įvairių liudininkų dėka“, – sakė A.Nikžentaitis, tvirtindamas, kad nepasiteisino nei liudininkų pateikiami žiauriausi kaltinimai dėl dalyvavimo žydų žudynėse, nei dėl to, kad jis buvo aktyvus antisovietinės rezistencijos dalyvis.
Istoriko teigimu, antisovietinio pasipriešinimo didvyriu J.Noreika padarytas dėl jo gerų ketinimų – bandymų esą būta, bet realiai nieko nepadaryta. Ir tikrai jo negalima lyginti su Jonu Žemaičiu-Vytautu ar Adolfu Ramanausku-Vanagu.
