„Tokios grėsmės kyla, nes priimdami sprendimus politikai įvertina elektros gamybos pajėgumus, tačiau pamiršta apie ribotas perdavimo sistemos galimybes“, – interviu dienraščiui „Verslo žinios“ sako V.Poderys.
Pasak jo, Lietuvoje yra labai gerai išplėtotas tinklas, didesnė jo dalis buvo tiesiama dar sovietiniais laikais, kada energija vartota labai neekonomiškai. „Todėl iki dabar negalime jų optimaliai išnaudoti“, – sako V.Poderys, teigiantis, kad dabar labiausiai reikia vystyti 110 kV perdavimo tinklą nukreipiant jį į Pietus, Vakarus ir Šiaurę, būsimųjų jungčių su Lenkija, Švedija ir Estijos su Suomija link – čia siauriausias Lietuvos perdavimo sistemos „butelio kaklelis“.
V.Poderys sako, kad nuolat dėl politinių ar kitų sumetimų atjungiamos linijos tarp Baltarusijos ir Ukrainos, todėl Lietuva negali nei techniškai, nei ekonomiškai importuoti branduolinėse jėgainėse gaminamos pigesnės elektros iš Ukrainos. „IPS/UPS sistema, kurioje tebesame, mus diskriminuoja. Ir dėl to, kad techniškai elektros srautai valdomi iš už Lietuvos ribų. Ir dėl to, kad Rusijos ūkio subjektai laisvai veikia mūsų rinkoje, o mūsų bendrovių į savo rinką jie neįsileidžia“, – sako „Litgrid“ vadovas.
Ji mano, kad jungčių, kurias numatoma nutiesti iki 2016 metų, pakaks patikimai integruotis į Europos elektros perdavimo sistemą.
„Pirma 2014 metais turėtų pradėti veikti “Estlink„ antroji linija. Baltijos šalys su Šiaurės šalimis tada turės 1 tūkst. MW galios jungtį. 2015 -ųjų pabaigoje turėtų pradėti veikti Lietuvą ir Švediją jungiantis kabelis, kurio galia 750 MW. Tais pačiai metais bus paleista “LitPolLink„ jungties pirmoji 500 MW linija. 2,2 tūkst. MW galios jungtys su Vakarų Europa bus jau nemažai (su Rusija pralaidumas viršija 3000 MW). Būsime labai gerai sujungti su kaimynais, tai savaime užtikrins didesnį pasirinkimą. Kitaip tariant, nepriklausomybę, nes kartais energetinė nepriklausomybė pateikiama kaip “atsikapojimas ir užsižiedinimas„. Iš tikrųjų saugumas ir atsparumas reiškia kuo daugiau tiltų, jungčių, vamzdžių“, teigia V.Poderys.
