Kovo 11-osios išvakarėse savaitraštis „15min“ su dabar Vašingtone dirbančiu V.Pikturna kalbasi apie Nepriklausomybę, emigraciją ir būseną, kai esi lietuvis, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo signataras, bet negali turėti Lietuvos pilietybės.
– Vėl artėja Kovo 11-oji, diena, kai prieš 22 metus pasirašėte Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Kokiais lūkesčiais ir svajonėmis tuomet gyvenote?
– Nepriklausomybės atstatymas buvo pagrindinis tikslas, mūsų tėvų, senelių lūkestis, kurį įgyvendino tautos laisvai išrinkti deputatai; viltasi, kad dirbsime kartu, svajota, kad būsime laisvi. Manau, tai ir vyksta.
Dabar jaunajai kartai sunku įsivaizduoti, kad tuomet visa Lietuva – ar prigludusi prie radijo imtuvo, ar prisėdusi prie televizoriaus, ar apsupusi Aukščiausiąją Tarybą be pertraukos stebėjo, kas vyksta Lietuvos parlamente.
Dabar jaunajai kartai sunku įsivaizduoti, kad tuomet visa Lietuva – ar prigludusi prie radijo imtuvo, ar prisėdusi prie televizoriaus, ar apsupusi Aukščiausiąją Tarybą (dabartinį Seimą) be pertraukos stebėjo, kas vyksta Lietuvos parlamente. Ėjimas į Kovo 11-ąją buvo šventė. Tikėtasi, kad tas susitelkimas ir vienybė padės sklandžiai statyti ir kurti naujos Lietuvos pamatus.
Deja, kelias į Nepriklausomybę greitai pavirto duobėtu ir gana nelengvu išbandymu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariams. Sunku pasakyti, ar kitas kelias būtų saugesnis, greitesnis, ar būtų pavykę išvengti aukų, bet esu tikras, kad Lietuvos žmonės būtų lengviau ištvėrę visas negeroves ir sunkumus, jei Parlamentas nebūtų taip greitai susiskaldęs.
1990-ųjų kovo 11-ąją įsiminė Jadvygos Bieliauskienės (ji vėliau vadovavo Sausio 13-osios brolijai) pasakyti žodžiai iškart po Nepriklausomos valstybės atstatymo akto. Liekna, su tautiniais drabužiais, pergyvenusi Sibiro negandas, ji priminė mano tėvų kartą, kuri vylėsi išvysti Lietuvą nepriklausomą. J.Bieliauskienės sveikinimas iš Parlamento tribūnos buvo trumpas ir paprastas, bet gilus ir nuoširdus: „Laisvasis Parlamente, būkime vieningi, taurūs ir būsime laisvi.“ Tie žodžiai atitiko ir mano vidinę būseną. Per pertrauką priėjau prie jos, apkabinau ir padėkojau. Tų žodžių prasmę aš vis prisimenu ir niekada nepamiršiu.
– Po ketverių metų išvykote. Kodėl?
– Tuo metu dirbau Lietuvos investicijų banke. Naujai suformuotas valstybinis bankas, vadovaujamas Vytauto Dudėno, dėjo pagrindus investicijų bankininkystei, vertybinių popierių biržai, veikė kaip ekspertas užsienio kreditų komisijos darbe ir įvertinant objektus, kuriuos buvo rengiamasi privatizuoti. Tą laikotarpį ir viso kolektyvo jaunatvišką užsidegimą, kai dirbdavome 6–7 dienas per savaitę, su nostalgija prisimenu ir dabar. Deja, dėl politinių ar kitokių interesų bankas buvo uždarytas 1993 metų pabaigoje.
Manyje dar netrūko idealizmo. Pamenu, vienąkart banke apsilankė du politikai ir tiesiai šviesiai paprašė kredito. Atsakiau, kad tai yra banko sudarytos komisijos, kuri pirmiausia peržiūri ir įvertina investicinius projektus, kompetencija. Svečiai atrėžė: „Ar iš medžio iškritai, kad nežinai, kaip tokie dalykai yra sprendžiami: skiri kreditą ir gauni 10 procentų, taip daro visi bankai.“ Neaišku, kiek tiesos dėl „visų bankų“, bet, atrodo, šoką patyrė abi susitikimo pusės, nežinia tik, kuri daugiau!
Tada mano išvykimas buvo daugiau kaip protestas, tačiau dabar sakyčiau, kad jis suteikė galimybę pasisemti tarptautinės patirties, pakovoti ir išmėginti save darbo rinkoje.
– Prieš kelerius metus teigėte, jog iš Prahos, kurioje dirbote, yra du keliai: išvykti pas šeimą į Vašingtoną arba su ja grįžti į Lietuvą. Pasirinkote Vašingtoną?
– Taip, greitai bus ketveri metai, kai dirbu Laisvosios Europos/Laisvės radijo Vašingtono būstinėje. Žmona su dukra jau gyveno Vašingtone, ir aš supratau, kad dukrai reikia tėvo šalia, o ne tik vasarą (ji praleisdavo atostogas pas mane Prahoje), tad pradėjau ieškoti darbo JAV. Apie tai sužinoję viršininkai pasiūlė mane perkelti į Vašingtono biurą. Su šeima įsikūrėme šalia Vašingtono, Virdžinijos valstijoje. Vietą pasirinkome dėl dukros, nes miestelis turi geras mokyklas, o ir gyventi patogu: šalia metro, dviračių bei pėsčiųjų takas, kuris vingiuoja daugiau kaip 60 km.
– Lietuvoje buvote aktyviai įsitraukęs į politiką, tačiau vėliau teigėte, kad būti politiku nebenorėtumėte. Kodėl išvykęs atsiribojote nuo to?
– Parlamente dirbau Švietimo, kultūros ir mokslo komisijoje, buvau parlamentinių ryšių su Vokietija vicepirmininkas, priklausiau Liberalų frakcijai, buvau Liberalų sąjungos valdybos narys. Parlamente patyriau nusivylimo ir kartais perdegimo. Susiskaldymas, nepasitikėjimas ir priešų ieškojimas nebuvo mano (tikėjau – ir kitų) programoje atkuriant Lietuvą. Šiandien į tai žiūriu kitaip: tikriausiai visa tai ir priklauso tam politiniam gyvenimui, kuris yra žemiausia ir blogiausia politinės kultūros dalis.
Kita vertus, istorija rodo, kad revoliucinių judėjimų, pertvarkų geriausias ir kūrybingiausias laikotarpis yra iki tol, kol laimima kova. Svarbiausias išbandymas – po to. Šis laikotarpis ne toks dvasingas, daliai žmonių skaudus ir nelengvas. Aš nebenorėjau būti politikoje, kur pasikeitė vertybių skalė, kur idealizmas buvo pakeistas interesų ir įtakos kova; jaučiau, kad būsiu naudingesnis pasitraukęs iš politikos.
– Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?
– 2011-ųjų rugpjūtį. Turbūt pirmąkart praleidau kokias tris savaites ir buvo neįtikėtinai nuostabu. Lietuvoje man patinka, čia pasisemiu energijos, ar tai būtų plaukimas valtimi Ignalinos ežerais, ar baidare Ventos upe, ar Minijos naršymas ties Mingės kaimu, ar važiavimas dviračių taku iš Palangos Klaipėdos ar Šventosios link. Prieš keletą metų su draugais netoli Tverų atradau man nežinomą Lopaičių piliakalnį, o Palendriuose – benediktinų vienuolyną. Tai vietos, kurias traukia aplankyti kasmet. Nežinau, ar kur kitur būtų galima basam pavaikščioti po pievą lyjant lietui, o mes vaikščiojome ir grožėjomės Babrungo pakrantėmis. Gražu ir miela Lietuvoje, nors kartais atrodo, kad neįvertiname to, ką turime.
– Panašiu metu – 2011-ųjų rugpjūčio 3-iąją – netekote Lietuvos pilietybės, nes turėjote dvigubą – Lietuvos ir Amerikos. Kaip tai išgyvenote?
Ilgai vaikščiojau Vašingtono gatvėmis aplink Lietuvos ambasadą. Tuomet supratau, ką patiria šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių, iš kurių atimama Lietuvos pilietybė.
– Sužinojęs ilgai vaikščiojau Vašingtono gatvėmis aplink Lietuvos ambasadą (joje V.Pikturna gavo Lietuvos vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, beje, kaip ir signataras, kilusio iš Palangos, įsakymą dėl pilietybės netekimo, – red. past.). Tuomet supratau, ką patiria šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių, iš kurių atimama Lietuvos pilietybė. Kai atsigavau, susiėmiau ir pasakiau sau, kad būti lietuviu yra mano prigimtinė teisė ir jos niekas negali atimti.
– Kokia dvigubos pilietybės priešistorė?
– Paprasta. Priimti JAV pilietybę nutariau tik tada, kai tai jau neprieštaravo Lietuvos įstatymams. 2002 metais Lietuvoje priimtas įstatymas leido turėti JAV pilietybę nuo 2003 metų sausio 1 dienos. Mano darbovietė pradėjo tvarkyti JAV pilietybės dokumentus tikėdamasi, kad ją įgysiu per metus – t. y. 2003-iųjų viduryje, nes tokia procedūra paprastai užtrunka metus ir ilgiau. Bet JAV valdžios institucijos man pasą įteikė per rekordiškai trumpą laiką – 2002-ųjų lapkritį. Vienintelė paguoda, kad kai iš manęs atėmė Lietuvos pilietybę, dukra pagaliau ją gavo.
– Į faktą, kad esate Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, nebuvo atsižvelgta?
– Aš niekada nesakiau, kad esu signataras, ir gali būti, kad jie ir nežinojo. Žinoma, vėliau net ir Migracijos departamente sakė, kad reikėjo parašyti prašymą prezidentei ar dar kažkam, nes yra išimtis, bet, manau, išimčių neturi būti.
– Tai gal ir planų grįžti nebeturite?
– Tai nėra priežastis trankyti durimis. Savo likimą matau tiktai Lietuvoje. Kai yra šeima, ypač – vaikas, atsiranda įsipareigojimų, nėra taip lengva judėti. Esu minėjęs, kad kai dukra pradės mokytis universitete, aš grįšiu į Lietuvą.
– Jūsų buvusi žmona Ina Navazelskis neseniai išleido knygą apie 1990–1991 metų įvykius Vilniuje. Teko skaityti?
– Taip, žinoma. Ne kartą skaičiau originalią medžiagą anglų kalba. Turbūt galiu pasakyti, kad buvau vienas iš tų, kurie paskatino Iną reportažus išversti ir išleisti Lietuvoje. Tai profesionalios žurnalistės parašyta autentiška medžiaga, kuri turi išliekamąją vertę, ypač istorijos kontekste, nes reportažai yra nešališki ir nepataikaujantys jokiai politinei grupuotei ar valdžiai. Mūsų Nepriklausomybės laikų istorija jau yra iškraipoma ir politizuojama. Matyt, istorikams iš tikrųjų nelengva.
Beje, norėčiau grįžti prie 1990 kovo 11-osios ir pridurti, kad ji davė laisvę žmogui pasirinkti, būti savo gyvenimo vedliu, būti nepriklausomu. Tai reiškia, kad dabar jau niekas negali tavo laisvių varžyti, spręsti už tave. Kartais nesuprantama, kaip valdininkai ar funkcionieriai bando riboti, drausti, smerkti kito žmogaus pasirinkimą. Kad ir garsios sportininkės, kuri norėjo ar nori atstovauti kitai šaliai olimpiadoje. Tai yra jos pasirinkimas. Ne sporto funkcionieriams spręsti ar laužyti likimą, ar kaltinti patriotizmo stoka.
Demokratinėje sistemoje valstybė tarnauja piliečiams, jos žmonėms, o ne piliečiai valstybei. Tai nereiškia, kad piliečiai neturi įsipareigojimų. Tie įsipareigojimai grindžiami tuo, kad neišduodi savo valstybės tiems, kurie norėtų jai kenkti.
Iš biografijos
V.Pikturna gimė 1961-03-23 Klaipėdos rajone, Jurjonų kaime. Mokėsi Palangos 1-oje vidurinėje mokykloje. 1984 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, miškų ūkio inžinierius. 1985–1990 m. dirbo komjaunimo Kretingos rajono komitete sekretoriumi, dalyvavo Lietuvos kultūros fondo Kretingos rajono rėmimo grupės, Žaliųjų judėjimo veikloje.
 |
1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992–1993 m. – Lietuvos Investicijų banko viceprezidentas, valdybos narys. 1994–1995 m. studijavo ir dirbo konsultantu Mastrichte, Londone. 1995–1997 m. – NATO Demokratinių institucijų tyrimų programos stipendininkas. 1995–1997 m. – Masinių informacijos priemonių tyrimo instituto (OMRI) Monitoringo grupės vadovas. 1997–2007 m. – Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo informacijos ir analizių skyriaus vadovas Prahoje (Čekija), nuo 2008 m. dirba tose pačiose pareigose radijo centrinėje būstinėje Vašingtone (JAV).
Šis straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „15min“. Visą savaitraštį skaitykite čia.
