Pakruojo rajone ir pačiame Latvijos pasienyje esančio Žeimelio gimnazijos socialinė pedagogė Daiva Ožalaitė iš pradžių tik susiėmė už galvos. Vėliau suėmė save į rankas ir perskaitė visus įstatymus ir jų projektus. Galiausiai suprato – Švietimo ir mokslo ministerija rengia kažkokią painiavą, kuriai nėra jokių teisinių pagrindų ir net galimybių. Peršasi išvada, kad tikrasis permainų tikslas visai kitas.
Kalbame apie švietimo ir mokslo ministrės įsakymą dėl valstybinių profesinio mokymo įstaigų tinklo vystymo 2018–2020 metų bendrojo plano.
Lyg ir kalbama tik apie profesines mokyklas, kurios priklauso tiesiogiai ministerijai, tačiau į šią painiavą įveliamos ir netoliese esančios gimnazijos.
Įsakyme tarp kitų šalies įstaigų kalbama apie Žeimelio žemės ūkio mokyklos prijungimą prie gimnazijos, kurią prieš tai reikėtų reorganizuoti, paversti viešąja įstaiga.
D.Ožalaitės manymu, šiuo metu nėra tokio teisinio pagrindo mokyklai, teikiančiai bendrąjį išsilavinimą, tapti viešąja įstaiga: „Reikia suvokti, kad tokios įstaigos dalininku turėtų tapti ir privatus sektorius. Kas bus iš gimnazijos, jei ta privati dalis sumanys keisti ugdymo programą pagal savo lūkesčius?“
Moteris pastebi, kad į akis buvo sakoma viena, o įsakyme visi perskaito kitą. Be to, tarsi tyčia skleidžiami įvairūs gandai, kurie neramina miestelio bendruomenę. Kai kurie žmonės jau pradeda dairytis, kiek teks važiuoti iki artimiausios padorios gimnazijos. Be 20 kilometrų – niekaip.
Gimnazija puikiai laikosi
Bet kam reikia kitos gimnazijos? 40 procentų dvyliktokų įstoja į aukštąsias mokyklas. Mokykloje gerokai virš 200 auklėtinių. Gimnazinės klasės mažesnės, tačiau puikiai telpa į reikalavimus, kurie yra numatyti šalies pakraščių mokykloms. Visiškai neaišku, kodėl kažką reikia keisti?
Gimnazijos direktorė Vilma Kaminskienė teigia, kad bando įžvelgti tokių permainų gerąją pusę: „Mes galėtume pagal tam tikrą sutartį teikti vidurinį išsilavinimą profesinės mokyklos auklėtiniams, kad šie dalykai nesidubliuotų. Tam nereikia jokių reorganizacijų. Manau, kad mes su profesine mokykla šiuo klausimu sutartume. Tiesiog mums pagausėtų mokinių, besimokančių žemesniu lygiu, nors norėtume, kad būtų daugiau gerų mokinių.“
Gimnazijos vadovės nuomone, abi ugdymo įstaigos Žeimeliui yra labai reikalingos. Jų paskirtis yra visiškai skirtinga, todėl kalba turėtų eiti ne apie ugdymo įstaigų jungimąsi, bet galimai besidubliuojančių dalykų jungimą.
„Visų pirma – mes atitinkame visus reikalavimus ir dar nemažai metų į priekį mums vaikų tikrai netrūks. Mūsų pasiekimai gana aukšti – ne prastesni nei visoje šalyje. Mums nėra jokio reikalo reorganizuotis ar keisti statusą“, – pabrėžė direktorė, akcentuodama, kad Žeimelis kasmet vis gražėja ir po truputį atgyja. Miestelio kultūriniai klodai tik dabar pradeda atsiverti turistams ar istorijos mėgėjams.
Sako, kad sujungs, bet sunaikins
Žeimelio žemės ūkio mokyklos direktorius Antanas Indriulis taip pat tikina, kad yra dvi skirtingos įstaigos, kurias sujungus bus prarastos abi. Patikslino, kad profesinę mokyklą paprastai renkasi tie vaikai, kuriems mokymasis nelabai rūpi. Jų vidurinio išsilavinimo lygis nėra toks aukštas kaip gimnazijoje. Čia vaikai mokosi profesijos.
Beje, ministerija tvirtina, kad labai gerai išnagrinėjo vietos aktualijas – dvi žemės ūkio mokyklos yra per arti – viena Joniškyje, o kita Žeimelyje. Direktorius patikslino, kad Žeimelio profesinėje mokykloje žemės ūkio praktiškai nelikę. Yra išlikęs tik senas pavadinimas, kuris klaidina.
Čia rengiami pardavėjai, suvirintojai, barmenai, siuvėjai, siuvimo mašinų šaltkalviai. Tiksliau tariant – mokykla visiškai atitinka vietos poreikius. Čia jau veikia nemaža siuvykla, kuri planuoja dar labiau plėstis. Mokykla jau aprūpina įstaigą specialistais, kurie jau gauna atlyginimą ir pamažu atgaivina pamirštą Šiaurės Lietuvos kultūros židinį.
Tikroji žemės ūkio mokykla yra Joniškyje.
A.Indriulis įsitikinęs, kad ministerija tiesiog nori atsikratyti tokių nuošalių profesinių mokyklų: „Tik sakoma, kad mokyklos liks. Kaip jos liks, jei mes papulsime savivaldybės žinion, o ši tikrai neturės reikiamų lėšų mokyklą išlaikyti. Nors ir esame kompaktiška pigi mokykla. Taip pat išnyksime, jei tapsime gimnazijos filialu.“
Šalin svajones – išsilavinimas pagal darbdavio lūkesčius!
Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Marius Ablačinskas atsakydamas į klausimus, rašė: „Atlikome labai detalią kiekvieno regiono, kiekvienos profesinio mokymo įstaigos analizę: kokių profesinių darbuotojus ruošia, kokių reikia tame regione, kiek absolventų įsidarbina pagal įgytą kvalifikaciją.
Neturėtų būti tokių atvejų, kai mokyklos rengia specialistus, kurių poreikio regione visiškai nėra arba šalia viena kitos veikia dvi panašaus profilio darbuotojus rengiančios mokyklos.
Pagrindinės profesinio mokymo problemos yra nepakankamas atitikimas darbo rinkos lūkesčiams, nelankstumas, neefektyvus resursų naudojimas.
Šiuo metu dalis mokyklų dubliuoja mokymo programas. Šiaulių regione iš 6 profesinio mokymo įstaigų 2 vykdo išskirtinai žemės ūkio krypties programas. Abi šios mokyklos – Joniškio žemės ūkio mokykla ir Žeimelio žemės ūkio mokykla – viena nuo kitos nutolusios apie 30 km. Joniškio žemės ūkio mokyklai 2017 m. skirta daugiau kaip 1 mln. Eur, iš jų išlaikymui – 103 tūkst. Eur. Žeimelio gimnazija 2017 m. „kainavo“ 620 tūkst. Eur, iš jų trečdalis lėšų teko mokyklos išlaikymui.
Tai yra ir neracionalaus infrastruktūros naudojimo pavyzdys, kai mokyklose vienam mokiniui tenka ploto po visą didelę klasę. Žeimelio profesinė mokykla yra šalia miestelio gimnazijos, joje mokosi 224 mokiniai. Atitinkami mokyklų patalpų plotai: žemės ūkio mokyklos – 11660 kv. m (vienam mokiniui tenka 41,3 kv. m) ir gimnazijos – 4317 kv. m (vienam mokiniui tenka 21 kv. m) .
Panevėžio regione yra dar „erdvesnių“ mokyklų. Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje mokosi 383 mokiniai, tuo tarpu jos plotas prilygsta vidutiniam sostinės prekybos centrui – 18 000 kv. m, vienam mokiniui tenka apie 47 kv. m. Mokyklos infrastruktūros išlaikymas valstybei atsieina daugiau negu būsimų darbuotojų mokymas: pastatų išlaikymas 2017 m. kainavo 295 tūkst. Eur, tuo tarpu mokymas – 212 tūkst. Eur.
Todėl svarstoma mažuose miesteliuose veikiančias profesinio mokymo įstaigas artinti su bendrojo ugdymo mokyklomis, nes ir vienos, ir kitos teikia bendrąjį išsilavinimą. Tuo tarpu jau baigusieji mokyklas, turintys kvalifikaciją galėtų mokytis didesniuose, regioniniuose centruose.
Regionų centruose (Telšiai, Marijampolė, Tauragė, Utena, Alytus ir netgi Šiauliai su Panevėžiu) bei vidutiniuose miestuose (Elektrėnai, Mažeikiai, Ukmergė, Jonava, Visaginas ir pan.; tokių apie 20) veiks profesinės mokyklos, pasižyminčios didesne programų įvairove.
Didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda) veikiančios mokyklos bus maksimaliai specializuotos, t.y. tik viena mokykla mieste teiktų konkrečiam ūkio sektoriui priskirtinas programas (pvz., tik viena mokykla rengs statybininkus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje). Atitinkamai bus dėliojami ir kiti sektoriai. Šios mokyklos teiks aukščiausio lygmens kvalifikaciją, kurios negalės suteikti rajonų mokyklos.
Toks resursų paskirstymas būtų racionalesnis ir padėtų parengti kvalifikuotus darbuotojus, reikalingus darbo rinkai.
Profesiniame mokyme bus pereita prie modulinių programų, kad kiekvienam asmeniui duotume tik tai, ko jam reikia, ko reikia jo profesiniam pasirengimui.
Tikimės, kad visa tai leis gerokai padidinti vieno darbuotojo parengimo finansavimą, susitelkiant į darbdavio lūkesčius atitinkančią kokybę.
Besimokantiems naujo tipo – technologinėse gimnazijose, būtų sudaryta unikali galimybė šalia akademinės bendrojo ugdymo programos papildomai įsigyti profesinio mokymo modulį ar profesinę kvalifikaciją.“
Ministerija nejaučia Žeimelio pulso
Atsakymas iš švietimo ministrės patarėjo M.Ablačinsko Žeimelio ugdymo įstaigų vadovams pakvipo skambiais viešaisiais ryšiais, sovietine biurokratija ir, švelniai tariant, tik teoriniu išmanymu – ministerijos analizė niekinė ir klaidinanti. O greičiausiai jos visai nebuvo.
„Jie išvis nieko nenagrinėjo – paėmė kokį Estijos pavyzdį – jie jau susimažino profesinių mokyklų kiekį. Su gimnazija dėl vaikų mes visiškai nekonkuruojame.
Gimnazija mokytis nenorinčių vaikų stengiasi atsikratyti, o mes jiems sudarome sąlygas įgyti profesiją. O kas yra gimnazija su technologine pakraipa? Visas pasaulis iš mūsų tik pasijuoks.
Bendradarbiaujame su vietos verslininkais ir ugdome jiems darbuotojus. Verslas iš tiesų pas mus nori plėstis. Mums darbo per akis. VGTU nori pas mus steigti restauratorių bazę. Panašu, kad ministerija tam nori užkirsti kelią“, – komentavo A.Indriulis.
Gimnazijos bendruomenė jau kurį laiką juokauja, kad grįžtame į sovietinius laikus, kai mokyklos turėdavo profesines pakraipas. Kol kas jų lūpose tai skambėjo kaip sarkazmas, nukreiptas į laikus, kai gyvenome šviesiu rytojumi. Ministrės patarėjas apie tokias mokyklas prabilo atvirai. Sutapimas?