Jo teigimu, virtuali visuomenė gali ne tik išlaikyti, bet ir sustiprinti tautinį identitetą, o globalizacija ne tik nesunaikina kultūrų, bet ir parodo tikrąją jų vertę.
15min pakalbino buvusį „ARA Group International“ vadovą, sukūrusį pirmąją panarabišką žiniasklaidos grupę, o šiuo metu esantį Londono tarptautinio strateginių studijų instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju.
– „Login“ atidarymo renginyje kalbama apie Lietuvos ateities modelį, kuris suvienytų visus pasaulyje gyvenančius lietuvius. Ar tas ateities modelis gali egzistuoti dabartinėje statiškoje tautinės valstybės formoje?
– Nemanau, kad tautinės valstybės turi ateitį. Apie trisdešimt procentų tų lietuvių, sudarančių Lietuvą, apie kurią kalbame, dabar gyvena pagal kitų valstybių įstatymus.
Bandau atskirti seną tautos sampratą, kuri paremta kultūra ir istorija, ir naują valstybės formą, kuri paremta pilietiškumu ir pilietinėmis teisėmis. Aš jų nepainiočiau. Naują Lietuvos modelį aš suprantu kaip naują tautos formą, o ne valstybės formą.
– Kas šią naują tautos formą apibrėžtų, jei tai būtų nebe kalba, teritorija ar kultūra? Kuo ji pagrįsta?
– Priklausomybės, artumo jausmu, vertybėmis, bendra istorija, praeitimi. Kai šis modelis vystysis ir daugelis dabartinių valstybės funkcijų, pagrįstų teritorija, taps neteritorinėmis, tada bus aiškesnis ir tautos apibrėžimas. Jis bus net aiškesnis nei buvęs tautos supratimas, tačiau tai nekeis valstybės.
– Savo kalboje paminėjote, kad ateityje žymiai veiksmingiau veiks institucijos, kurios bus grindžiamos ne teise, o kultūriniu pagrindu. Kaip tokios institucijos veiks? Kas bus jų pagrindiniai atstovai?
– Paimkime pavyzdžiu mano siūlomą virtualios Lietuvos bendruomenės idėją. Kaip ir visoms virtualioms bendruomenėms, jai bus labai svarbi lyderystė. Tai yra esminis skirtumas nuo socialinių tinklų, kur žmonės buriasi spontaniškai. Lyderystė yra skirtingų rūšių: yra komunikatoriai, yra ambasadoriai, kurie skleidžia žinią, yra mąstytojai, inovatoriai, kūrėjai, kurie vysto ir veda į priekį pagrindinį diskursą.
Virtuali bendruomenė neturi paprastos struktūros, ji yra kompleksiška, turi subkultūrą, mažesnes struktūras savyje. Tarkime, vyrukas, kuris gyvena Čikagoje ir domisi krepšiniu, jam Lietuvoje rūpės krepšinis, britų investuotojui Londone bus įdomios galimybės Vilniuje... Nuo meno iki pramogų, sporto, pašto ženklų kolekcionierių. Visus juos sujungs bendras kultūrinis audinys.
– Kokį vaidmenį šioje jūsų teorijoje vaidina globalizmo procesas? Ar tos kultūrinės institucijos tiesiog nesuniveliuos autonomiškų kultūrų į vientisą globalų darinį?
– Kultūra, kuri kyla iš bendros praeities, istorijos nepasikeis nepaisant epochų kaitos, kartų kaitos. Kaip vystosi genai, tokiu pačiu būdu vystosi ir įpročiai, kurie paverčia socialinį gyvenimą sėkmingu. Galima stebėti besikalbančius švedą ir suomį ir tik iš jų gestų, mimikos, elgesio atskirti, kuris yra kuris.
Globalioje kultūroje yra daug atskirų kultūrų sąveikavimo ir gyvavimo šalia viena kitos, bet nepamirškime, kad tos atskiros kultūros formavosi kaip subkultūrų jungimosi, sąveikavimo pasekmė. Jei paimtumėte migracijos kelius – nuo slavų iki ugrofinų... Mes net nesame tikri, kiek artimi yra šiaurės slavai ir pietų slavai. Jie tikrai reprezentuoja skirtingas kultūras, tačiau prieš daugybę metų susijungė į bendrus bruožus turintį junginį.
Ar po aštuonių šimtų metų turėsime vieną bendrą kultūrą? Negaliu jums pasakyti. Bet galiu garantuoti, kad nėra jokių galimybių, jog globali kultūra atsvertų atskirų kultūrų vertingumą. Mes būtume žymiai tuštesni, silpnesni, jei tik skolintumėmės iš globalaus darinio.
– Savo kalboje jūs pateikėte JAV prezidento rinkimus kaip pavyzdį, kai žmonės balsavo už kandidatą todėl, kad jis pažadėjo priešintis liberalios demokratijos institucijoms. Ar manote, kad šis maištas prieš liberalią demokratiją taps masiniu reiškiniu?
– Baisoka pripažinti, bet tai yra tendencija. Liberali demokratija, kokią mes ją žinome, yra paremta asmens laisve, teisėmis, apribotomis valstybės. Turime prigimtines teises, žmogaus teises, teises, dėl kurių susitariama. Turime atskirtas valdžios institucijas, kurios užtikrina šias teises ir jų įgyvendinimą.
Pavadinkime tai filosofo Johno Locke'o modeliu. Šis modelis dabar silpnėja kasdien. Jis sugrius, jei nebus atliktos radikalios reformos. Problema yra ta, kad naujai sukurta sistema turėtų ne tik atkurti institucijas, bet ir autoritetą, kuris labiau legitimus. Jei ne, tai baigsime ties anarchija. Ir tai įmanoma. Taip buvo istorijoje.
– Ar matote alternatyvą liberaliai demokratijai?
– Manau, kad jei įsigilinsite į liberalios demokratijos esmę: politinę toleranciją kaip demokratiją, kultūrinę toleranciją kaip pliuralizmą, religinę toleranciją kaip sekuliarizmą ir taip toliau, tai suprasite, kad to neužtenka sėkmingam funkcionavimui. Prisiminkite sėkmingas liberalios demokratijos dienas Jungtinėse Valstijose...
Tai buvo religinga, bendruomeniška, mokanti gerbti kitą Amerika. Bet kai liberali demokratija vystėsi, ji vis labiau pabrėžė atomišką visuomenę, individą, poliarizuotą visuomenę, vis mažiau liko jungiančio audinio. Liberali demokratija yra puiki sistema, jei ji yra išbaigta ir joje yra ne tik skaitmeninė ar teisinė pusės, bet ir kultūrinė. Bendruomenė yra svarbi ir socialiniai tinklai dabar bando atkurti tą bendruomeniškumo būklę, tačiau jų neužtenka.
Žinote, kodėl tradicinės politinės partijos praranda savo galią? Nes jos remiasi ne bendruomeniškumo, o politinės paramos, galios kaupimu. Pažiūrėkite į Prancūziją, kurioje laimėjo Emmanuelis Macronas, neatstovaujantis nei vienai tradicinei politinei jėgai, savo judėjimą sukūręs tik prieš metus. Pažiūrėkite į JAV... Respublikonai turi tris esmines vertybes: socialinis konservatizmas, mažas valdžios aparatas ir Rusijos baimė. Dabar atėjo Donaldas Trumpas, kuris neturi nieko bendro su socialiniu konservatizmu, pažiūrėkite į jo asmeninį gyvenimą, su mažu valdžios aparatu, pažiūrėkite į jo planuojamas išlaidas infrastruktūrai, ir Rusija... Jis myli Rusiją, Putinu pasitikiu labiau nei savo žvalgyba. Matote, kas nutiko partijoms?
Pastatai dar stovi, nors infrastruktūra sugriuvusi, taip apibendrinčiau jų situaciją. Bet tereikia tik stipresnio vėjo... Ar nėra žadinantis faktas, kad JAV valdžia turi tik 30-40 proc. palaikymą, o Kinijoje jis sudaro 70-80 proc.?
– Ką jūs pasiūlytumėt toms tradicinėms partijoms, institucijoms, kad būtų išvengta griūties?
– Siūlyčiau akcentuoti skaitmeninio kongreso, virtualių bendruomenių kūrimo struktūrą. Tai bus naujosios politinio dalyvavimo formos. Anksčiau politinio dalyvavimo vienetai buvo mažos bendruomenės, tačiau dabar viskas plečiasi.
Problemos keičiasi dinamiškai ir būtina mąstyti apie bendruomeninį santykį, naujas jo kūrimo formas. Virtualioje bendruomenėje gali mobilizuoti savo rinkėjus, gali rasti specialistų, ekspertų nuomones, politinius sprendimus.
– Bet balsuoja vis dar žmonės, kurie turi pasą, o ne tik prisijungimą prie interneto. Turiu galvoje, kad politinis dalyvavimas vis dar yra labai realus procesas, nepaisant kintančios ir besiplečiančios komunikacijos. Ar politikai išties turėtų skirti tiek dėmesio virtualumui?
– Skaitmeninio kongreso idėja yra tokia, kad žmonės ten ir balsuotų dėl tam tikrų klausimų, formuotų savo nuomonę. Jame jūs galėtumėte balsuoti dėl atstovų, dėl atstovų grupės, kurie reprezentuotų jūsų problemą. Individai vis dar balsuoja, tačiau jie balsuoja ne kaip atomai, o kaip bendruomenės nariai. Štai kodėl bendruomeniškumas ir naujos formos tampa svarbios.
