Hanuka ir Eglė savo patirtį perdavė neseniai išleistomis knygomis, o su 15min skaitytojais jos pasidalino labiausiai sukrėtusiomis istorijomis.
– Hanuka, kas jus atvedė į Lietuvą?
H.L.: Esu iš Vokietijos. 2010 m. tapau savanore organizacijoje „Lietuvos Caritas“ Kaune. Padėjau prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms. Buvau šokiruota pamačiusi problemos mastus. Šiuo metu gyvenu Rygoje.
Ten taip pat dirbu organizacijoje, kuri padeda nukentėjusioms moterims. Prieš kurį laiką supratau, kad tiesiogiai bendrauti su aukomis nepakanka. Visuomenė turi susidariusi klaidingą įspūdį, kad į prostituciją moterys ateina savo noru, kad tai dideli ir lengvai uždirbami pinigai, kad jos tuo mėgaujasi.
Kasdien mačiau tas moteris ir toks požiūris mane vis labiau piktino. Kaip žmonės gali taip sakyti, jeigu jie niekada patys su tokiomis moterimis nesusidūrė? Išgirdau tikrai siaubingų istorijų.
– Egle, jūsų patirtis panaši?
E.P.: Man teko savanoriauti prieglaudoje. Padėjau nepilnamečiams. Nemaža dalis tokių merginų tampa sutenerių aukomis.
Apie prostituciją savo nuomonę buvau susidariusi iš žiniasklaidos ir filmų. Pradėjusi gilintis supratau, kad nežinau labai daug. Tapau „Lietuvos Caritas“ savanore Vilniuje.
Mes pripratome prie tų pačių vaizdų – aukštakulniai, ryškus makiažas, apranga. Visuomenei prostitucijos problema nebeatrodo tokia svarbi. Į ją turime pažvelgti kitu kampu, rasti naujų būdų, kaip ją papasakoti.
– Kodėl nusprendėte pačios prabilti apie šias patirtis?
H.L.: Mes supratome, kad turime kalbėti apie tai, tačiau visuomenę pasiekti nėra paprasta. Yra daug statistikos, daug rašyta, daug susiformavusių klišių. Norėjome parodyti žmones ir jų istorijas.
Vokietijoje prostitucija yra legalizuota. Daug žmonių galvoja, kad moterys to imasi laisva valia. Pati mačiau labai mažą procentą moterų, kurios to ėmėsi laisva valia. Didžioji dalis moterų buvo priverstos tapti prostitutėmis.
Tai ne tik fizinė prievarta ir prekyba žmonėmis, bet ir narkotikai, skurdas, seksualinis išnaudojimas vaikystėje. Dalis moterų tiesiog niekada nesusidūrė su kitomis vertybėmis savo gyvenime. Žmonės nesupranta, kad dažniausiai realaus pasirinkimo moterims nėra. Vaikų namuose augančios mergaitės tikrai neplanuoja vėliau dirbti prostitutėmis.
Tiesiog, visuomenei patogu susikurti tokį prostitucijos vaizdinį. Kur kas sunkiau kalbėti apie tas kraupias istorijas, kurios vyksta iš tiesų.
– Su kokiomis istorijomis jūs susidūrėte?
H.L.: Mane šokiravo iš Vakarų Europos grįžtančių merginų istorijos. Jos susigundo pasiūlymais važiuoti dirbti į Vokietiją ar Nyderlandus. Joms nesakoma, ką teks daryti iš tiesų. Man pasakojo, kaip merginos išprievartaujamos jau pakeliui mikroautobuse. Joms per prievartą leidžiami narkotikai.
Vokietijoje jos tiesiog parduodamos. Moterys pripratinamos prie narkotikų, nuolatos patiria smurtą, neturi dokumentų, nemoka kalbos. Jos perspėjamos, kad grįžusios į Lietuvą sulauks keršto. Ir tai ne tik fizinis susidorojimas. Jos filmuojamos ir fotografuojamos. Grasinama, kad šie vaizdai taps vieši ir juos pamatys jų artimieji ir draugai.
Atsispirti nuo dugno tokiose situacijose labai sunku. Dažniausiai, tokios moterys išlaisvinamos policijos reidų metu. Į gimtinę jos grįžta visiškai palūžusios. Visuomeninės organizacijos ir savanoriai padeda šiems žmonės stotis ant kojų. Išgydyti jų neįmanoma. Psichologinės, o dažnai ir fizinės traumos lieka visam gyvenimui.
– Ar žodis „prostitutė“ tai etiketė, kuri moteriai priklijuojama visam gyvenimui?
E.P.: Būtent dėl to moterys neina į policija net po to, kai yra išprievartaujamos ar subadomos peiliu. Jos bijo, nes žino, kad pačios bus stigmatizuotos, o realios pagalbos greičiausiai nesulauks. Daug merginų yra iš asocialių šeimų ir niekas jomis iš viso nesirūpina.
Norėjau papasakoti realias merginų istorijas. Jos labai atsargiai kalba, jos bijo, jos jaučia gėdą. Ilgai užtrunka, kol tokios moterys prisileidžia svetimus žmones, bet kai jos tai padaro, jų patirtys labai ryškios.
Mano knygoje atsidūrė keturios istorijos. Trys iš keturių merginų grįžo į normalų gyvenimą, nors ir patyrusios siaubingus išgyvenimus. Jos įkvėpė mane kurti iliustracijas, kurios nėra labai niūrios ir tamsios.
H.L.: Aš sukūriau grafinį apsakymą, kuris yra savotiškas mano dienoraštis. Tai trejų metų patirtis.
– Kokius mitus stengėtės išsklaidyti?
H.L.: Lietuvoje žmonės įsitikinę, kad jei moteris yra prostitutė, ji kalė. Jai tai patinka. Labai sunku keisti tokį požiūrį. Kiek iš taip manančių žmonių yra bendravę su seksualinį smurtą patyrusiomis moterimis? Nepaisant to, visi įsitikinę, kad viską žino ir supranta.
Susitikau su labai daug skirtingų žmonių. Rygoje teko kalbėtis su moterimi, kuri buvo įsitikinusi, kad dirbdama prostitute atlieka socialinę misiją, nes kitaip pas ją ateinantys vyrai eitų prievartauti. Tai vienas iš būdų kažkaip pateisinti tai, ką darai.
Sutikau nemažai žmonių, kurie atvirai pasakojo apie savo patirtis, bet nesutikau nė vieno, kuris būtų laimingas prisiminęs, ką teko patirti.
– Kokia reali situacija Lietuvoje šiuo metu?
E.P.: Prekybos žmonėmis banga nusirito Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Merginos buvo naivios ir lengvai važiuodavo į užsienį. Dabar prekyba žmonėmis užsiimantys žmonės tapo gudresni. Jie labai tikslingai pasirenka tas aukas, kurios yra pažeidžiamiausios. Merginas, kurių neieškos artimieji, kurios neturi šeimos. Dažnai vyrai užmezga artimus ryšius su tokiomis merginomis, įkalba jas išvažiuoti, o užsienyje jos atsiduria viešnamiuose.
– Koks buvo jūsų knygų tikslas?
E.P.: Šios knygos bus išdalintos renginiuose, nemaža dalis jų keliaus į mokyklas. Stengėmės, kad jos būtų tinkamos moksleiviams. Šias knygas gaus ir politikai, teisėjai.
Taip pat šios knygos paskelbtos internete. Visi norintys jas gali rasti čia.
Šis meno projektas prasidėjo nuo savanorystės. Vėliau jam finansavimą gavome iš Švedijos, Suomijos, Šiaurės šalių tarybos ir Lietuvos. Galėjome tam skirti daugiau laiko ir į situaciją pažvelgti giliau.
H.L.: Mes labai norėjome pasiekti jaunus žmones, nes būtent jie gali lemti pokyčius. Rygoje šios knygos dalintos parlamento nariams. Taip pat esame susitarę dėl susitikimų su Estijos Teisingumo ministerijos atstovais. Taip pat jau turime kvietimą vykti į Briuselį.
– Šiuo metu gyvenate Rygoje. Ar Lietuvos ir Latvijos situacija labai skiriasi?
H.L.: Lietuvoje prostitucija yra nelegali, Latvijoje ji legalizuota. Latvijoje viešnamiai arba suteneriai legaliai veikti negali, tačiau prostitucija užsiimančios moterys nėra baudžiamos. Matau, kaip skiriasi žmonių nuomonė. Jei kas nors yra legalu, žmonės į tai žiūri kitaip.
Šiuo metu Ryga aktyviai kovoja su Rytų Europos sekso sostinės įvaizdžiu.
– Jūs pasisakytumėte už prostitucijos legalizavimą?
H.L. Vokietijoje, legalizavus prostituciją, situacija labai pablogėjo. Buvo daug kalbama apie moteris ir jų apsaugą, bet šiuo metu tai rojus suteneriams ir prekybos žmonėmis organizatoriams. Buvo pasirinktas netinkamas prostitucijos legalizavimo kelias. Dabar moterys gali registruotis, mokėti mokesčius, bet valdininkai nesuprato, kad daugelis jų bijos prostitutės etiketės, todėl to nedaro. Taip pat pamirštos priežastys, kodėl moterys suka į prostituciją.
E.P.: Pastaruoju metu mes ne kartą vykome į Skandinaviją ir ten matome visai kitokį požiūrį į problemą.
Šiais metais Seime buvo svarstomas šis klausimas ir mes girdėjome daug juokelių iš Seimo narių. Susidarė įspūdis, kad jie apie prostituciją žino tikrai daug. Švedija ir Prancūzija pasuko kitu keliu, kuris yra kur kas efektyvesnis. Ten prostitucija užsiimančios moterys nėra baudžiamos, tačiau baudžiami jų paslaugas perkantys klientai. Tai ir yra esminė žinia – pirkti svetimą kūną nėra gerai, kaip ir nėra gerai apgaudinėti savo žmonas.
