Portalas 15min paaiškina, kas iš tiesų rašoma konvencijoje, ir atsako į daugiausiai aistrų visuomenėje keliančius klausimus.
Kas yra Stambulo konvencija?
Oficialus šio dokumento pavadinimas – Europos Tarybos (ET) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Ji buvo pasirašyta 2011 m. gegužės 11 d. Stambule – štai kodėl ji taip vadinama. Lietuva prie konvencijos prisijungė po poros metų.
Tai yra pirma Europoje ir bene išsamiausia (maždaug 30 puslapių) sutartis, kurioje apibrėžti įpareigojimai imtis sisteminių priemonių bei efektyviai kovoti su smurtu lyties pagrindu tiek artimoje aplinkoje, tiek ir viešojoje erdvėje, saugoti smurto aukas ir bausti kaltininkus.
Konvencija įpareigoja ją pasirašiusias ir ratifikavusias valstybes vykdyti smurto prieš moteris bei smurto šeimoje prevenciją, užtikrinti aukų apsaugą ir smurtautojų baudžiamąją atsakomybę. Kartu įtvirtintas įsipareigojimas keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais, dėl kurių toleruojamas smurtas prieš moteris.
Dokumentą parengė ET. Ši organizacija nėra tiesiogiai susijusi su Europos Sąjunga (ES) ir vienija gerokai daugiau valstybių – 47, bet glaudžiai bendradarbiauja su Bendrijos institucijomis.
Kurios šalys jau ratifikavo konvenciją?
Tam, kad konvencija įsigaliotų šalyje, ją privalo ratifikuoti parlamentas. Pats dokumentas įsigaliojo 2014 m. rugpjūtį. Jo ratifikavimas sustojo 2019-aisiais. Iki šiol to nepadariusios 11 valstybių.
Pirmoji dar 2012 m. kovo 12 d. dokumentą ratifikavo Turkija, kurioje jis buvo pasirašytas. Tą patį jau padarė 33 valstybės: Airija, Albanija, Andora, Austrija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Juodkalnija, Kroatija, Kipras, Lenkija, Liuksemburgas, Malta, Monakas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, San Marinas, Serbija, Slovėnija, Sakartvelas, Suomija, Šiaurės Makedonija, Švedija, Šveicarija, Vokietija.
2017-aisiais ją pasirašė ir ES. Tiesa, ją, kaip ir atskirų valstybių atveju, turi ratifikuoti Europos Parlamentas.
Dvi ET narės – Rusija ir Azerbaidžanas – apskritai atsisakė pasirašyti konvenciją.
Kodėl reikia tokio dokumento?
ET dar praėjusio amžiaus pabaigoje ėmėsi įvairių iniciatyvų, skirtų apsaugoti moteris nuo smurto artimoje aplinkoje. Pasirodė, kad reikia specialaus dokumento, nustatančio standartus, kad aukomis tapusios moterys galėtų turėti vienodą apsaugą visame žemyne. Teisingumo ministrų komitetas 2008 m. subūrė ekspertų komisiją tokiam dokumentui parengti.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, smurtas prieš moteris yra itin paplitęs: kas trečia kenčia nuo fizinio ar seksualinio smurto (ES – taip pat). Dažniausiai moterys smurtą patiria iš intymaus partnerio. Jungtinių Tautų turima statistika rodo, kad mažiau nei 40 proc. smurtą patiriančių moterų kreipiasi pagalbos.
Lietuvos statistika – panaši į pasaulinę. Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 9 265 asmenys, iš jų 7 147 buvo moterys ir mergaitės. Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2020 m. sausį-rugsėjį šie skaičiai buvo atitinkamai 5 809 ir 4 449.
Kas rašoma konvencijoje?
Dokumentas paaiškina, kokių smurto prieš moteris ir artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo priemonių turi imtis valstybės. Tarp jų minimas visuomenės švietimas, duomenų rinkimas, teisinės priemonės (pavyzdžiui, prievartinės sterilizacijos ar aborto, genitalijų apipjaustymo pripažinimas smurto forma). Kartu pabrėžiamas valstybės institucijų įsitraukimas į prevenciją, kaltininkų baudimą ir aukų apsaugą per švietimą, teisines priemones ir pan.
Smurto prieš moteris paplitimas yra ir tebeegzistuojančių patriarchalinių nuostatų, kurias gimdo istoriškai susiklostę nelygūs vyrų ir moterų galios santykiai, pasekmė. Todėl smurtas prieš moteris konvencijoje suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir diskriminacijos dėl lyties forma bei laikomas smurtu lyties pagrindu.
Tačiau konvencija taikoma ne tik visų rūšių smurtui prieš moteris, bet ir smurto artimoje aplinkoje (prieš moteris, vyrus, vaikus) atvejais. Nurodoma, kad baudžiamas turi būti psichologinis smurtas, persekiojimas, fizinis ir seksualinis smurtas, kiti be moters sutikimo su ja daromi veiksmai (prievartinės vestuvės, lytinių organų žalojimas, priverstiniai abortai ar sterilizacija, garbės ir orumo pažeidimai, seksualinis priekabiavimas).
Kartu įpareigojama skatinti socialinius ir kultūrinius moterų bei vyrų elgsenos modelių pokyčius: šviesti žmones ir naikinti prietarus, papročius, tradicijas, kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius bei taip kuria terpę smurtui prieš moteris.
Dokumente nurodyta, kad ilgalaikių rezultatų gali duoti tik darbas įvairiose srityse: imantis smurto prevencijos, saugant nukentėjusius žmones, efektyviai baudžiant smurtautojus, vykdant tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Kas konvencijoje teigiama apie lytis?
3 straipsnyje apibrėžiama, kad „šiame dokumente“ vartojamas žodis „lytis“ (angl. gender) reiškia „socialiai susiformavusius vaidmenis, elgesį, veiklas, savybes, kurias tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ar vyrams“. Anglų kalboje vartojamas ir kitas žodis lyčiai nusakyti – sex, kuris reiškia fizinę lytį.
Konvencijos priešininkai aiškina, esą dėl to atsiras trečia ar dar daugiau lyčių. Iš tiesų joje nei kalbama apie trečią lytį, nei valstybės įpareigojamos tokią pripažinti. Joms tik nurodoma ginti aukas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, religijos, amžiaus, šeiminės padėties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės.
Žodis gender nepakeičia žodžių „moteris“ ir „vyras“, tai pat šis dokumentas neskatina „genderizmo ideologijos“. Jis pasitelktas tik norint pabrėžti, kad moterys dažniau patiria smurtą dėl to, kad yra šios lyties. Kitaip tariant, vyrai gerokai dažniau smurtauja ne dėl to, kad gimė šios lyties, bet dėl susiklosčiusio požiūrio į jų vaidmenį. O moterys dažniau aukomis tampa dėl to, kad visuomenėje įsitvirtinęs požiūrius, esą jos yra silpnoji lytis.
Neminimi ir translyčiai ar kokios nors specifinės seksualinės orientacijos žmonės.
Kas konvencijoje rašoma apie šeimas?
Dokumentas nekelia grėsmės šeimai. Jis nereguliuoja šeimos gyvenimo ar sudėties, valstybės neįpareigojamos pakeisti jose galiojančios šeimos sampratos.
Konvencijoje nekalbama apie šeimos koncepciją, šalys neturi jos apibrėžti pagal tam tikrus nurodymus. „Šeima“ minima tik keturis kartus – kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje ar grėsmę šeimai.
Ar konvencija kėsinasi į papročius ir tradicijas?
Ne. Dokumente pažymėta tik tiek, kad tradicijomis, kultūra, religija ar šeimos garbe negalima pateisinti smurto prieš moteris. Šalys prašomos tik naikinti prietarus, papročius, tradicijas, kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius bei taip kuria terpę smurtui prieš moteris. Smurto šiuo pagrindu pavyzdžiai – privestinės vedybos, genitalijų apipjaustymas.
Ar konvencija nurodo įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas?
Ne, dokumente apie tai nekalbama. Jis apskritai negali pakeisti nacionalinių įstatymų, reguliuojančių santuoką.
Ar konvencija įpareigoja valstybes mokyklose mokyti apie seksualinę orientaciją arba lytinę tapatybę?
Ne, dokumente apie tai nekalbama. Nurodoma tik naikinti diskriminacinius stereotipus, paremtus idėja, kad moterys yra silpnesnės ar prastesnės už vyrus ir kad priimtina jų sutuoktiniams ar vyriškos lyties giminaičiams dėl to jas kontroliuoti ar auklėti.
Ar, ratifikavus konvenciją, reikės keisti Konstituciją?
Ne, tokio įpareigojimo nėra. Apie konstitucijas dokumente apskritai nekalbama. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sudaryta vadovaujantis tarptautine teise. Dokumentą pasirašius, jo nuostatos tampa nacionalinės teisės dalimi.
Be to, bet kuri konvenciją ratifikavusi šalis gali ją denonsuoti, apie tai pranešusi Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.
