Ar šis santykis susijęs su tuo, kad keblioje situacijoje atsidūrusiems vyrams sunkiau prašyti pagalbos, ar jiems jos mažiau teikiama? Visuomenėje, kurioje dažnai lyčių tvarka suvokiama kaip neišvengiama, rasti vieningą atsakymą sudėtinga.
„Ilgą laiką mes nesąmoningai skatinome vyrų asocialumą“, – sako Kaune 2009 metais kartu su kolegomis Vyrų krizių centrą įkūrusi jo direktorė, psichologė Oksana Liutkevičienė. Šis centras teikia pagalbą vyrams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, vergiško darbo, išgyvenantiems skyrybas, susiduriantiems su psichologinėmis, socialinėmis ir kitokiomis problemomis, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, kenčiantiems nuo priklausomybių.
„Vyras geria, vyras daro nusikaltimus, vyras nesirūpina vaikais – tai visuomenėje buvo ir kai kurių žmonių dar iki šių dienų laikoma norma, kažkokiu natūraliu dalyku.
Tačiau šiandien atsiranda vis daugiau vyrų, kurie kovoja su šia nuostata, nes ji kliudo sveikti, įveikti sunkumus ir visavertiškai bendrauti su vaikais“.
Į Vyrų krizių centrą kreipiasi įvairaus amžiaus vyrai, čia jie gauna psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą. Dažniausiai jos ieško skyrybas ar skaudžias jų pasekmes išgyvenantys vyrai“,– sako O.Liutkevičienė.
Vyrams pagalbą teikia ir centrai, kurių pirminė funkcija – suteikti pastogę ir pagalbą nuo smurto nukentėjusiomis moterimis su vaikais.
Ilgametė Vilniaus miesto krizių centro (VMKC) vadovė Nijolė Dirsienė pasakoja, kad į centrą gali kreiptis bet kurios lyties asmuo, čia jam teikiamos kompleksinės paslaugos: psichologo, socialinio darbuotojo ir teisininko. Specializuoti pagalbos vyrams centrai taip pat veikia Vilniuje, Marijampolėje, Šiauliuose, Alytuje ir Utenoje.
Pasak jos, emocinės pagalbos su dideliais sunkumais susidūrusiems žmonėms dažnai nepakanka, reikia mokytis socialinių įgūdžių. Centro darbuotojai tarpininkaudami tarp taikytis norinčių sutuoktinių bando įdiegti lankstesnį požiūrį į lyčių vaidmenis.
„Mes dažnai kalbame apie tai, jog dėl vaidmenų šeimoje – kas parneša pinigus, kas vaikus prižiūri ir valgyti daro – negalima leisti nuspręsti visuomenei.
Tai mūsų gyvenimas, mūsų šeima, todėl turime tartis ir patys spręsti, kaip pasiskirstyti pareigas“, – pasakoja VMKC direktorė.
N.Dirsienė pasakoja, kad kartais smurtavę partneriai ateina prie centro ir iš už tvoros ir klausia: „O kas mums padės?“
Smurtavę ir pagalbą norintys gauti partneriai dėl to konsultuotis nukreipiami į kitoje miesto vietoje esantį centro padalinį, tačiau centre vyrai neapgyvendinami, siekiant užtikrinti, kad smurtą patyrusios moterys jaustųsi saugiai. Pasak N.Dirsienės, sunkumus patiriantiems vyrams dėl to, kad neteikiama apgyvendinimo paslauga, dažniau negu moterims iškyla rizika likti be saugios pastogės. Tuomet arba gelbsti artimųjų, draugų pagalba, arba tenka naudotis nakvynės namais.
Tuo metu Vyrų krizių direktorė O.Liutkevičienė sako, jog labai norėtų, kad į šią problemą dėmesį atkreiptų vyrai ir savarankiškai imtųsi steigti centrus, kuriuose jie gautų įvairiapusę pagalbą, taip pat ir laikiną apgyvendinimą: „Mes turime suvokti, kad iš duobės žmogus be pagalbos rankos pats neišlips“.
Krizių ir pagalbos centrai yra nevyriausybinės organizacijos, jos gauna finansavimą pagal vykdomus projektus ir verčiasi sunkiai, bet O.Liutkevičienė sako, jog ne apie tai reikia dabar kalbėti, o apie visuomenės požiūrį. Pasak jos, stereotipai mumyse vis dar gajūs.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sociologas Artūras Tereškinas sako abejojantis, ar tai, kad mažai vyrų kreipiasi socialinės paramos ir pagalbos, ir tai, kad mažai jų šioje srityje dirba, yra vyriško solidarumo klausimas. Pasak jo, užuojauta sau ir kitam jau nuo mažų dienų retai kada ugdoma:
„Berniukus paprastai auklėjame būti savarankiškais, stoiškai išgyventi visas gyvenimo negandas, jokiu būdu nepasirodyti silpniems ir neprašyti kitų pagalbos. Todėl patekę į bėdą, net ir nesugebėdami susitvarkyti su savo problemomis, vyrai neįstengia prašyti artimųjų ar aplinkinių pagalbos.
Rečiau kreipiamasi ir į krizių centrus, nes tai daryti atrodo nevyriška ir net gėdinga. Turi pasikliauti tik pats savimi ir savo jėgomis. Dėl tos pačios priežasties vyrai turi sukūrę menkesnius socialinius paramos ryšius, apskritai jų socialiniai ryšiai su draugais ir pažįstamais yra silpnesni nei moterų. Tai prisideda prie to, kad nelaimės išgyvenamos sunkiau, daug dažniau žudomasi, girtuokliaujama ir nusikalstama norint įrodyti savo „sužeistą“ vyriškumą“.
Moterys, pasak A.Tereškino, mūsų visuomenėje vis dar tradiciškai laikomos globėjomis, tomis, kurios rūpinasi, užjaučia ir padeda kitiems – todėl joms vis dar tenka didesnė rūpesčio socialiai marginalizuotais, kenčiančiais ir vargstančiais asmenimis našta.
„Be abejo, reikia pažymėti ir tai, kad pamažu atsiranda vis daugiau vyrų, kurie įsitraukia į šį sudėtingą paramos ir pagalbos darbą. Tikiu, kad ateis laikas, kai globa, rūpestis, užuojauta taps visuotinai priimtinais vyriškos tapatybės bruožais”, – sako VDU profesorius.
Kad vyriška tapatybė keičiasi, pastebi ir Vyrų krizių centro direktorė O. Liutkevičienė. „Jaunoji karta yra, sakyčiau, socialiai atsakingų vyrų karta. Jie daug drąsiau kreipiasi ne tik teisinės, bet ir emocinės pagalbos, pasitaiko atvejų, kai paskatina tai daryti ir savo tėvus“, – pasakoja ji. Pasak A.Tereškino, jaunesnės kartos atstovai tikrai laisviau žiūri į lyčių vaidmenis, tačiau lyčių revoliucija Lietuvoje dar nėra įvykusi.
„Tai, kad jaunesni vyrai ragina savo tėvus kreiptis psichologinės pagalbos, gali būti labiau susiję su psichinių ligų stigmos mažėjimu ir apskritai psichoterapijos populiarėjimu mūsų šalyje“, – spėja sociologas.
Šis straipsnis yra ketvirtųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Išrinkti labiausiai nusipelniusius kategorijoje „Lyčių lygybė“ žmones galite BALSUODAMI INTERNETU.
Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos.
Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2016 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas bei Norvegijos Karalystės ambasada.
Parengė Inga Janiulytė
