Tai metas, kai ežero pakraščiai ima pulsuoti... hū-pumb… hū-pumb … hū-pumb... Sustingstu. Nuo pakeltų valties irklų kapsi vanduo, stogeliu pilkus sparnelius sudėjusi ant valties krašto priglunda netikėtai ankstyva apsiuva. Tai didžiujų baublių patinų balsai sklinda iš ežerą rėminančios rusvos pernykščių nendrių sienos. Veisimosi sezono įkarštyje paukščiai taip šaukia ir dieną, bet neintensyviai. Tačiau, sutemoms tirštėjant, visi vienu metu tarsi įgauna antrą kvėpavimą. Tuomet rūšies išskirtinės gausos vietose, pvz., Žuvinto rezervate ir Nemuno deltoje, nendrynai pradeda vieningai gausti. Patino baubimas, girdimas už kelių kilometrų, žymi veisimosi teritoriją, kurią jis gina, ir kviečia pateles. Jei pasiseks prisivilioti, ten jų perės daugiau nei viena.
Didysis baublys – garnių šeimos paukštis didelėmis ilgapirštėmis kojomis, ilgu smailiu snapu ir geltonomis „gyvatiškos išraiškos“ (anot profesoriaus T.Ivanausko) akimis. Dėl purių gausių plunksnų, storo ilgų plunksnų šydo kaklo priekyje atrodo didesnis nei yra iš tiesų, ypač kai grasindamas pasišiaušia. Šiaip, pasak T.Ivanausko, nupeštas ar nuluptas – maždaug kranklio dydžio, jei neskaityti ilgų kojų ir kaklo.
Paslaptingas balsas po žvaigždėtu nakties dangumi yra mįslingo rūšies lotyniško pavadinimo – Botaurus stellaris – priežastimi. „Bos“ ir „taurus“ nurodo jautį, bulių , o „stella“ – žvaigždę. Naktiniu sutvėrimu jis išlieka ir sezoninių migracijų metu. Tada galima išgirsti, kaip priartėja ir nutolsta tamsioje padangėje neįžvelgiamų paukščių retai kartojami kimūs šūksniai: kchao ... kchao ...
Nendrynai – baublio pasaulis, kuriame jis randa viską, ko jam reikia ir iš kurio neverčiamas nesirodo. Todėl baublius skaičiuojame ausimis, o ne akimis. Nendryno vaizdas ne kiekvienam sužadins vaizduotę. Nuobodžiai monotoniški augalijos plotai, ir tiek. Ar tikrai taip? Beduinai ir eskimai turi dešimtis pavadinimų smėlio ar sniego tyrų paviršiaus skirtumams, į kuriuos mes neatkreiptume dėmesio, nusakyti. Taip ir skirtingų rūšių paukščiai atpažinsta nendrynų struktūros ypatybes, rodančias, kur jiems įsikurtis pagal savo prigimtį.
Naktiniu sutvėrimu didysis baublys išlieka ir sezoninių migracijų metu. Tada galima išgirsti, kaip priartėja ir nutolsta tamsioje padangėje neįžvelgiamų paukščių retai kartojami kimūs šūksniai
Ten, kur sklinda didžiosios krakšlės energingas „chara-kiri… chara-kiri“ (anot Žuvinto rezervato pirmojo sargo T.Zubavičiaus), rasim storus aukštų nendrių stiebus. Jie pajėgūs išlaikyti tarp jų įmontuotą stamboką lizdą. Seklumoje augančio smulkiastiebio nendryno šnaresy tirpsta neskubrus ir negarsus, liūdnokas mažosios krakšlės balsas. Jos lizdo atramos – įpinti nendrių stiebai. Kur vešlus stambiastiebis nendrynas išbrenda į sausumą, išgirsi nendrinį žiogelį. Giesmininkas įsikibęs nendrės stiebo viršuje, iš pražioto, kartkartėmis į šonus pasukiojamo, snapelio liejasi kietas rrrrrrrrr…, net plunksnelių sūkurys formuojasi kaklo šone. Pasisekus, dar gali nudžiuginti ne šiaurietiškai egzotiškos išvaizdos ūsuotosios zylės melodingas „ptyh… ptyh …“ Abi rūšys lizdus krauna nendryno apačioje, viksvų ir kitokiuose kupstuose. Ežerinė nendrinukė nendrių storiui ir tankiui nereikli, kad tik jų apačioje būtų viksvų kupstų lizdams krauti.
Todėl dideli tokio nendryno plotai spraga, kaip žarijos lauže, šios gausios rūšies balsais. Ten pat išgirsim ir nendrinės startos beveik nepamėgžiojamą chaotišką trelę. „Nendrynų vanagas“ – nendrinė lingė – linkusi lizdą krauti toliau (kiek leidžia vandens gylis ir stiebų tankis) nuo sausumos, gresiančios lapių, mangutų ir šernų vizitais. Kur nendrynai gerai įsibrenda į vandenį, jau rasi laukių, net kragų plūduriuojančius lizdus, į kuriuos šeimininkai įsiropščia priplaukę, tiesiog iš vandens. Giliau metro nendrės jau „kloniojasi“ pagal bangų įgeidžius – čia neįsikursi, jei nesi žuvis. O kur baublio „kampas“ šioje nendryno „būstų“ dėlionėje?
Didžiajam baubliui svarbūs seklūs, tačiau pernelyg nesutankėję (kad galėtų įplaukti žuvys) nendrynai. Be žuvų baublys neišsiverstų, nors jo racione pasitaiko ir varliagyvių, vandens vabzdžių netgi paukščių jauniklių ir pelinių graužikų. Tokia buveinė formuojasi augalijos išbridimo iš vandens į pelkėtą sausumą zonoje. Taigi, baublys ekotoninė (pakraščio) rūšis. Ekotonas – vieta, kur susitinka skirtingos aplinkos. Sausumoje, pvz., miškas ir pieva, o ežere – nendrynas ir atviras vanduo. Sausesnėje zonos dalyje kraunamas lizdas, o gilesnėje – „žuvaujama“.
Jei plėsdamiesi nendrynų guotai susiveria į didžiulis tirštus masyvus, baubliui pagelbsti atviro vandens takų ar aikštelių iššienavimas. Taip pailgėja vandens-augalijos sandūros linija ir pagausėja baubliui tinkamų vietų skaičius. Tokia gamtotvarka vykdoma Vakarų Europos pajūrio nendrynuose, vietomis – ir Lietuvoje. Bet mūsų krašte vandens telkinių užpelkėjimas šiai rūšiai kol kas daugiau naudingas, nei žalingas. Baublio maitinimosi buveinių specifikoje slypi pavojus: šaltesnėse arealo dalyse pasitaiko pavasariniai „žiemos sugrįžimai“, kurių metu nendrynų seklumos įšąla ir išbadėję paukščiai išsenka iki mirties. Taip kartais atsitinka rūsčiomis žiemomis ir vakarų Europos žiemavietėse.
Baublys turi daugiau patrauklių keistenybių. Sugeba keliauti nendrėmis ilgais kojų pirštais sugniauždamas po kuokštą stiebų. Yra pora kartų taip įvarytas į trisienius statomus tinklus (trubicas), kai Žuvinte gaudydavome išsišėrusius (nepaskrendančius) vandens paukščius. Taip išžiodavo rausvas žiotis, kad galėtum įkišti kumštį. Labai reikėjo saugoti akis nuo žaibiško smūgio snapu. Baublys neskuba sprukti artinantis žmogui. Tik „sulaibėja“, iškelia vertikaliai snapą ir lėtai sukasi taip, kad būtų priekiu į savo nerimo priežastį. Atrodo kiek komiškai. Tačiau ne visad tuo pasimėgausi, nes išilginis molinai gelsvas krūtinės dryžuotumas ištirpdo paukščio kontūrus siūruojančio nendryno fone.
Dabar ES svarbos saugoma rūšis, dar 18 a. prarado vakarų Europoje turėtas pozicijas dėl persekiojimo ir melioracijos. Vėliau, sumažėjus nendrynų išganymui ir pelkėjant vandens telkiniams, gausėjo plisdama šiaurės kryptimi. 20 amžiaus 2-je pusėje vakarų Europos šalyse vėl susidūrė su problemomis dėl vandens taršos, mechanizuoto nendrynų šienavimo ir nendrynų ūkinio naudojimo. Anksčiau tvirta Lietuvos Raudonosios knygos senbuvė, dabar siūloma iš jos pašalinti, nes populiacija pakankamai gausi (800-1000 besiveisiančių patinų ir dar daugiau patelių). Pagrindinėse perėjimo Lietuvoje vietose jos gausa sąlyginai stabili, o tose kur vykdomi buveinių tvarkymo darbai – didėja (Monitoringo ataskaita 2016; Žuvinto metraštis 2016; Pakštytė ir kiti 2015; Raudonikis ir kiti, 2016).
Didžiajam baubliui svarbūs seklūs, tačiau pernelyg nesutankėję (kad galėtų įplaukti žuvys) nendrynai.
Pirmieji gausos vertinimai, tikėtina, neatspindėjo tikrovės. Lietuvos faunos leidinyje nurodžiau, kad Lietuvoje gali perėti apie 100 baublių. Tai viskas, ką, tuometinėmis sąlygomis galėjau išpešti iš publikuotų šaltinių ir asmeninių pokalbių. Tačiau nuo sovietinės okupacijos laikų šimtus kartų padaugėjo stebėtojų ornitologų ir krašto paukščių faunos inventorizacija pakilo į iki šiol neregėtas aukštumas. Taigi, kas pasakys, kaip iš tikrųjų keitėsi (jei išvis keitėsi) rūšies gausa per paskutinius 50 metų?
Didysis baublys charizmatiška mūsų krašto rūšis. Jo balsas, nutilus dienos šurmuliui, skamba be konkurencijos ir kuria ypatingą pavasario nakties nuotaiką. Birželį jis nutrūksta, vėliau nutyla lakštingalos ir gegutės. Švelniu liūdesiu dvelkteli suvokimas: sudie pavasari, artėja vasaros branda. Tačiau džiugu, kad pas mus ši rūšis jaučiasi gerai ir po metų su niekuo nesupainiojamas garsas vėl paskelbs įkurtuvių sezono paežerių, žuvų tvenkinių, pelkių ir durpynų nendrynuose pradžią.
