Ilgai vyravo nuomonė, kad nuo deguonies stygiaus žuvys žūsta tik mažuose pelkėtuose ežerėliuose. Tačiau jos dūsta ir dideliuose pratakiuose, tik sekliuose ir užpelkėjusiuose ežeruose – Žuvinte (965 ha), Žaltytyje (256 ha), Amalve (196 ha).
Ežero dydis kaip tik gali pakišti koją – jo pakraščių ir užkaborių nepasiekia gaivinantis, deguonį nešantis vandens judėjimas tarp jo intakų ir ištakų. Užpelkėjančio, su vidutiniu 60 cm gyliu Papio ežero Vilniaus rajone (190 ha) žuvis išgelbsti jo akvatoriją kertanti stipri tėkmė tarp įtekančio Merkio-Vokės kanalo ir ištekančios Vokės upės. Šią trasą žymi pastebimai išskobta vaga dumblingame ežero dugne, o žiemą ją atpažįstame iš ilgai (ar visai) neužšalančios, o pavasarį greit atsiveriančios vandens juostos.
Žuvinto ežero trokšliai – įsisenėjęs „prakeiksmas“, atsiradęs neatsekamu ežero dešimtkartinio susitraukimo 10 000 metų istorijos momentu. Nuo neatmenamų laikų juos lydi žmonių godumo, pakurstyto bejėgių žuvų grūdimosi eketėse, proveržiai.
Katastrofa smogia atlydžiams sudrėkinus sniegą.
Nerimas po ledu dažniausiai ima sklisti vasario–kovo mėnesiais, ypač žiemai užtrukus. Vaizduotėje iškyla asociacijos su žemės drebėjimą pajutusių gyvūnu bėgimu. Galinga ledo ir sniego danga, pati savaime, dar pusė bėdos, bet tai jau beveik tiksinti bomba.
Katastrofa smogia atlydžiams sudrėkinus sniegą. Dėl to prie kitų žiemos pabaigoje deguonies kiekį ežero vandenyje sumažinusių veiksnių prisideda totali deguonies tiekimo iš aplinkos „blokada“. Be vandenyje esančio deguonies rodmenų, apie užklumpančią negandą perspėja mažų „vandens drakonų“ pasirodymas eketėse. Ne visi žino, kad tie keisti padarai gegužę turėjo palikti vandens buveines, kuriose prabuvo keletą metų, ir išsinėrę iš lervos apvalkalo, pavirsti virš ežero laigančiais laumžirgiais.
Jų išnaromis apkibę švendrų stiebai tada atrodo lyg karpoti. Tačiau iš maurabragių patalų, kur tūnojo laukdami aukų ir kaupėsi būsimam virsmui, jie sugebėjo pakilti į eketes, bet be deguonies jau vis tiek nebeišsigelbėjo. Šalia jų kūnų plūduriuodavo ir dėl keisto judėjimo būdo pavadinimą gavę vėžiagyviai šoniplaukos. Vėliau „eidavo“ balta žuvis.
1978 m. kovo pradžioje daugybė jos plūduriavo eketėse, o galva bei delnais pritemdęs angą lede matei blizgančiais kūnais nubertą dugną. Meldyne mažos kuojikės, lydekiukai ir kitų rūšių žuvytės taip skverbėsi prie skylučių aplink žolių stiebus, kad net išspurdėdavo ant ledo. Kovo 1–2 dienomis jau plūdo visa gelbstintis tirpsmo vanduo, bet naktį į eketes vis dar negausiai kilo stambūs lynai ir karšiai.
Tuo tarpu lydžiukų, kuojikių, ešeriukų ir pūgžliukų smulkmė vandenį dengė lyg pluta. Properšoje ties ištekančios Dovinės upės užtvanka tirštai spietėsi raudikės. Žuvelės spaudėsi prie kranto su tirpsmo vandens prietaka, kad išvengtų pridvisusio vandens masės srauto.
Kovo 9 d. Dovinę dar galėjai pasiekti rogėmis. Prieš jos ištakas prašutusiame švendryne bolavo žuvų „kapinės“. „Nemokomais pietumis“ čia mėgavosi 2 jūriniai ereliai, 30 jiems nesimpatizuojančių kranklių ir lapės. Pati upė tamsiu kaspinu plaukė tarp snieguotų krantų. Joje plūduriavo daugybė ištroškusios baltos žuvies – daugiausia mažos ir vidutinės raudžiukės, kurios prieš savaitę dar buvo gyvos, ir gausybė negyvų varlių. Sklido gerklę graužiantis dvokas.
Trokšlius Žuvinto ežere greičiausiai pasiglemždavo labiausiai izoliuotas erdves tarp jo šiaurrytinio galo švendrų guotų ir kinių. 1979 m. žiemos gale po baltos žuvies eketėse pasirodydavo nuo deguonies stokos išblyškę lyneliai. Vėliausiai į eketes grūdosi į nieką (be dusimo kančios) nereaguojantys stambūs lynai. Tie, kurie galėjo (ar spėjo?) pasiekti eketes, gal dar atsigaudavo. Skirtingai nuo žuvusių jauniklių, negyvų dičkių lynų pakartotinai tikrindami eketes neaptikdavome.
Jau esant gana griežtam rezervato apsaugos režimui, aštuntame dešimtmetyje tekdavo paplušėti, naktimis vaikant prie ekečių besirenkančius žmones. Norisi tikėtis, kad iš dabartinės Žuvinto ir Žaltyčio apylinkių gyventojų kartos mentaliteto išsivadėjo karštligė, kadaise dūstant žuvims užvaldydavusi paežerių valstiečius. Pagaliau, švelnėjant žiemoms labai sumažėjo ir trokšlių.
Bet anksčiau ... citata iš dr. M.Valiaus (išleista 1990) gamtininko dienoraščio: „(1963 03 13) Praeitą savaitę buvo žuvų dusimas, jaunimas Žaltytyje žeberklais išbadė apie 1 t. dvimečių lydekų, kurios plaukiojo prie brakonierių padarytų eketukių“. Citata iš mano Žuvinto dienoraščio: „(1979 02.02) Naktį oras buvo drėgnas, krito šlapias sniegas. Negerai. Masiškai lindo lynai ir brakonieriai. Vieni atvažiavo su arkliais traukiamomis rogėmis, kiti – net su sunkvežimiu. Visi peršlapome gaudydami lynų gaudytojus“. Tiesa, kažkada tai buvo legalu: „Žuvis semdavome samčiais, įvairiausias – lynus, lydekas, mekšrus, ešerius. Veždavom į kolūkio sandėlį, o paskui jas parduodavo kažkur į Kauną. Prieš karą atvažiuodavo pas žvejus žydų iš Simno, Lazdijų pirkti žuvies”(A.Mosteikaitė. 2012 02 29. bernardinai.Lt; alytaus naujienos).
Kartais žuvys dusdavo du metus iš eilės – pvz., Žuvinte 1978 ir 1979 m., Žaltytyje 1963m., 1964 m. Kartais trokšlius prasidėdavo jau sausio pabaigoje ir užsibaigdavo vasarį (1979), o kartais – vasarį ir baigdavosi kovą (1978). Košmarą nutraukdavo staigus atšalimas arba stiprus sniego tirpsmas.
Pro tarpus pakrantės nendrynuose potvynis išnešdavo žuvų kūnus į gretimas lankas. Jau besuvešant pavasariui, jose vis dar jautėsi specifinis kvapas. Pro boluojančius kaulus ir potvynio ribas žyminčias augalijos samplavas skverbėsi naujos vasaros daigai. Viskas pradingdavo po margaspalviu linksmų paežerės pievų kilimu, virš kurio purpčiojo geltonosios kielės ir tuoktuviniame skridyje žemyn slydo pieviniai kalviukai, praeivį gailiais šūksniais palydėdavo tilvikai.
Sunku be specialių tyrimų spręsti apie trokštančių žuvų gaudymo etiką ir pasekmes: ar sugautos žuvys ir taip būtų žuvę, ar jų dalis išsigelbėdavo gaudytojams masiškai kertant eketes? Ne mažiau svarbu, kaip trokšlius keitė vandens ekosistemos sveikatai svarbų plėšriųjų ir karpinių žuvų santykį. Tačiau neabejotina, kad antropogeninės kilmės tarša vandenims buvo ir lieka daug pavojingesnė, nei trokšliai ir dūstančių žuvų gaudytojai kartu sudėjus.
