Mūsų bendruomeninis istorinės tiesos „atsiminimas“, jos minėjimas būtų skurdus be gyvųjų liudininkų prisiminimų, be jų išgyventos patirties paminklų iš pasiaukojimo liudyti tiesą atsiradusių publicistinių ar meninių knygų. Nors gyvųjų laisvės kovotojų lieka vis mažiau, naujos knygos ir liudijimai vis dar pasirodo.
Siūlome Rido Jasiulionio pokalbį su vienu iškiliausių tokių istorinės tiesos liudytojų, neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviu, vienu iš paskutinių gyvųjų Intos lagerio kalinių, rašytoju, novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autoriumi Vladu Kalvaičiu.
Tytuvėnuose gyvenantis, gal dėl to dėmesio per mažai sulaukiantis, rašytojas, įžengęs į devintą dešimtmetį vieną po kitos rašo ir leidžia vis meistriškesnes, vis įtaigesnės literatūros knygas, meniškai perteikdamas visa tai, ką nepalūžęs išgyveno gulaguose ir grįžęs į pavergtą Lietuvą. Viena jų romanas „Sustiprinto režimo barakas“ tai Tėvynėje ir plačiau šlovės tebelaukiantis B.Sruogos „Dievų miško“ atitikmuo apie sovietinio žvėries nasrus.
– Pone Vladai, ar prisimenate 1941-ųjų trėmimus? Jūs tuo metu buvote gimnazistas Radviliškyje?
– Labai gerai atsimenu tą pirmąjį trėmimą. Pirmiausiai buvo suorganizuoti visi geležinkelio remontininkai. Mano tėvas kaip tik tuo metu dirbo geležinkelio remontininku. Jie su mano dėde, prižiūrimi šautuvų, turėjo išgremžti gyvulinių vagonų apačioje skyles, įtverti grotas į jų langelius. Vos tik jie baigė darbą, po kelių valandų mano dėdę su teta ir jų vaikeliu sugrūdo į vieną tų vagonų, kurį jis pats sutvarkė.
– O jūsų tėčio negrūdo?
– Mano tėčio tuo metu dar neėmė. Tėtis buvo areštuotas vėliau, 1944 metais. Už pogrindinę veiklą. Iki to laiko jis jau buvo mane išmokęs konspiracijos, o mes keliolika Radviliškio gimnazijos berniokų ir mergaičių jau buvome įkūrę pogrindinę organizaciją „Trispalvė“. Organizacijos tikslas buvo plėsti lietuvybę ir visokeriopai padėti žmonėms, esantiems miške.
– Tai jūsų tėtis atvedė jus į šią veiklą?
– Taip. Iš pradžių aš jam padėjau platinti įvairiausias proklamacijas. Turbūt žinote tą Leonardo Žitkevičiaus eilėraštį:
Toks čia draugas, toks čia ponas,
toks jo būdas kaip spalva,
viens raudonas kaip šėtonas,
kitas rudas kaip šuva.
Jis buvo paskelbtas pogrindiniame „Laisvės“ laikraštuke arba „Kovotojuje“, dabar man sunku prisiminti. Šis eilėraštis man užsiliko atmintyje, nepaisant to, kad tėvas buvo prisakęs niekuomet neliesti, nepraverti pogrindinių spaudinių paketų, kuriuos kartais turėdavau pernešti į slaptą vietą. Eidavau su meškere neva žvejoti, vieną paketą įdėdavau į liepos šovą, o kitą įmesdavau į seną nebenaudojamą bėgių iešmą. Toks buvo mano pogrindinis darbas, tokia, galima sakyti, pirmojo Sąjūdžio veikla. Praėjo ketveri metai po tėčio suėmimo, kai suėmė mane ir visus mano draugus iš „Trispalvės“.
Tėtis ketverius metus kalėjo Rasų lageryje Vilniuje, o paskui buvo ištremtas į Kazachstaną. Ten jis, ganydamas arklius, stipriai persišaldė ir grįžo 1954 metais namo su astma. Ta astma leido jam pagyventi dar dvidešimt metų. Mirė jis būdamas septyniasdešimt dvejų. Aš jau pragyvenau tėtį dvylika metų.
– Kelerių metų jus suėmė?
– Aštuoniolikos.
– Buvot jau baigęs gimnaziją?
– Ne, man jos neleido baigti. Kaip tik laikėme paskutinį egzaminą, aš sėdėjau suole. Kitus draugus jau buvo suėmę kiek anksčiau. Atėjo trys kagėbistai su civiliniais rūbais, ir mus tris paskutiniuosius išsivedė. Žinau tų kagėbistų pavardes.
– Ar sutikote juos kada nors vėliau?
– Esu sutikęs vieną kagėbistą, su kuriuo kartu mokiausi šeštoje klasėje. Jis greitai prie jų pritapo ir greitai pasinešė į Vilnių. Kai aš sėdėjau KGB rūmuose, jis jau turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, nors buvo mano vienmetis.
– Jūsų organizacija buvo išduota?
– Ją išdavė kitas žmogus, suaugusysis, išdavęs ne vieną gimnazistų organizaciją. Jo pavardę žinome. Pasidarbuodavo vienoje organizacijoje, įsiteikdavo, paskui jį neva pasodindavo, o iš tikrųjų paleisdavo ir vėl siųsdavo į kitą gimnaziją.
Norėčiau parašyti apie tokį žmogų, bet turbūt jau nebebus laiko. Jis tikrai vertas plunksnos, žinau labai gerai, kur Radviliškyje jis gyvena. Pas jį gyveno viena mergaitė iš mūsų būrio, o paskui pasirodė, kad ji mūsų būryje nebuvo. Kai mus paėmė, ji mums visiems atnešė dubenį braškių. Štai kaip išsiskyrė keliai – vėliau ji tapo gydytoja.
– Jus areštavo egzamino metu, kas vyko toliau, kur jus laikė?
– Savaitę laikė Radviliškyje, vyko paruošiamasis tardymas. Vienu metu mane tardė mūsų buvęs moksleivis, septintoje klasėje pakviestas į komjaunimą. Jis jau dirbo saugumiečiu. Nors laipsnio dar neturėjo, bet mane jau tardė.
– Klasiokas?
– Taip, jo pavardė žinoma – Bernotavičius. Jo brolis Tarybų Sąjungos didvyris Vaclovas Bernotėnas. Ir dabar dar Radvilišky yra jo vardo gatvė. Radviliškis mano gimtasis miestas, aš nuvažiavęs ten klausiu: „Kodėl paliekate šitą gatvės pavadinimą?“ Man atsako, kad absoliučiai niekas nenori jo keisti, nes tai kainuotų labai didelius pinigus, žmonėms reiktų keisti visą dokumentaciją.
– Savivaldybė gal galėtų padėti?
– Labai ilga gatvė.
– Tai išdavikai vis dar laikomi didvyriais?
– Taip, jeigu Radviliškyje paklausite, kur yra Vaclovo Bernotėno gatvė, visi jums parodys.
– Ar žiauriai jus tardė?
– Tardė kaip ir visus. Čia vietoje su mumis niekas ypatingai neužsiėmė. Kadangi jau viskas buvo išduota, jie žinojo mūsų visų slaptavardžius, nes tas „draugas“ pasistengė sudaryti visų sąrašą. Esu parašęs apsakymą „Mano draugas Jonukas“. Trejais metais už mane vyresnis mano draugas Jonukas iš Prienų į pogrindį, tiesiai į mišką, išėjo su visa klase. Dabar jis labai serga. Mes su juo susirašinėdami sudarėme sąrašą visų tų žmonių, kuriuos kartu pažinojome. 298 vardų. Prieš pusmetį buvome likę keturiese iš to sąrašo.
