– Koks buvo jūsų slaptavardis?
– Skudutis.
– Pats jį pasirinkote?
– Taip. O mūsų vadovas buvo stiklo fabriko buhalteris Kazys Vaičiūnas-Šaka. Jį asmeniškai pažinojau, nes jis buvo geras pažįstamas mano tėčio ir mano tetos, kuri dirbo stiklo fabrike. Kartais, vykdydami užduotis, susitikdavome dviese su Šaka. Tarkime, kartą reikėjo pasėdėti naktį prie vandens bokšto ir suskaičiuoti, kiek ešelonų eina į vieną ar kitą Šiaulių ar Kauno pusę. Apie tai parašiau novelę „Trys laipteliai“.
– Tokiu būdu rinkote žvalgybinius duomenis Vakarams?
– Taip, skaičiuodavome kiek haubicų, patrankų, šaudmenis vežančių mašinų pravažiuodavo. Turėjome viską atsiminti ir perduoti mintinai, nieko negalėjome užrašyti. Būdavome daugiausia dviese.
– Šaka turėjo ryšių su partizanais, su Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžiu?
– Taip, jis turėjo ryšių su Kęstučio apygarda, kuriai visi priklausėme.
– O ar Vilniuje sunkiai jus tardė?
– O Vilniuje mane pasodindavo ant kėdės, virš kurios – bakelis su vandeniu. Pririšdavo prie kėdės atlošo ir lašindavo vandenį. Pasodindavo ant paties taburetės kampo, ant paskutinio nugarkaulio slankstelio. Neypatingai mus tardė, nes niekas iš mūsų daugiau neprisipažino. Konspiracija yra toks dalykas, kad gausi tiek, kiek pats prisiprašysi. Aš juk niekam nepasakojau, kad vežiojau tvarsliavą ir platinau šovinius. Jei būčiau pasakęs, jau būčiau gavęs ne pagal 211-ą BK straipsnį, o pagal 58-ą. Ką pavyksta nutylėti, tą geriausia nutylėti.
– Tai nuteisė jus už nelegalią literatūrą?
– Taip, už jos platinimą, ir ne tik už tai. Kadangi mus visus įdavė tas Rudžionis, kuris buvo su mumis, kuris žinojo visus mūsų reikalus, visus mūsų planus, mums per daug prisipažinti nereikėjo. Viskas jau buvo surašyta. Svarbu buvo išsilaikyti tiek, kad sau blogiau nepasidarytum.
– Ar būdavo, kad galvodavote, kaip kažko neišduoti?
– Be abejo, juk klausdavo: „Ką dar darei?; su kuo dar draugavai?; kodėl būdavai bibliotekoje?; kodėl prie geležinkelio?; su kuo ten susitikdavai?” Klausimų milijonas. Tai ir raitydavausi: „Tikrai taip, į biblioteką eidavau, nes ji buvo labai turtinga knygų.“ Tuo metu buvau jau apsiskaitęs vyriškis, pasikaustęs literatūroje, skaitęs V.Hugo, J.Verne'ą.
– Kiek metų gavote?
– Mažiausią bausmę – penkerius metus. Jei būčiau pasakęs, kad platinau tvarsliavą, būčiau gavęs dešimt ar penkiolika.
– Ar jau buvote suplanavęs, kur mokysitės po gimnazijos, kuo norėjote tapti?
– Buvau pasiruošęs eiti kur nors į kaimą mokytojauti. Deja, kaip ir daugelis mūsų, vietoj to atsidūriau Intoje.
