– O kokį dalyką ruošėtės dėstyti?
– Kokį gausiu. Geriausias variantas buvo lietuvių kalba, labai gerai ją mokėjau, jau tada rašiau eilėraščius.
– Kelionė į Intą buvo tais pačiais gyvuliniais vagonais su grotomis ant langų ir skylėmis grindyse?
– Taip, tik jos nebuvo tokios didelės kaip rašo Rūta Šepetys. Pas ją išeina, kad per tą skylę buvo galima išlipti ir užsikabinus už skersinio pragyventi, kaboti važiuojant traukiniui. Didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti! Radviliškyje yra išlikęs vienas vagonas. Turi būti cirko artistas, kad pro tą skylę išlįstum. O kad išsilaikytum ten bent pusvalandį reikėtų būti Žydrūnu Savicku. Kad galėtum išlįsti reikia iškišti galvą ir vieną ranką. Tokių skylių jie nedarydavo. Čia fantastikos elementas, simuliakras. Nebuvo jokių galimybių pabėgti iš to vagono.
– Kiek laiko truko kelionė?
– Mes Intoj atsidūrėm gruodžio 24 dieną. Septynis kilometrus ėjome per šaltį su bateliais, kartūninėm kelnėm, neaprengti. Gerai, kad atėję patekome į apšildytą baraką.
– Jūsų romane yra pasakojimas apie tėčio paltą. Viskas taip ir buvo, kaip aprašyta, teko jį išmainyti į vatinuką?
– Taip, ir aš esu išmainiusiam jį žmogui labai dėkingas. Velniam man tas paltas ten reikalingas. Vietoj jo gavau apynaujį bušlatą ir jaučiausi labai gerai.
– O jis su jūsų tėvo paltu turbūt galėjo puikuotis?
– Tai buvo geras, neseniai pirktas paltas su aksomine apykakle. Madingas tais laikais.
– Jūsų romane juk irgi yra fantastikos?
– Nedaug.
– O, pavyzdžiui, Juodoji Ledi, kurią pamatote barake? Pro kurią vaikšto mieguisti, pikti vyrai, jos nepastebėdami.
– Man atrodo, kad ją iš tikrųjų mačiau. Tuo metu labai alkanas buvau, visko galėjo būti. Bet aš ją matydavau. Ir, pasirodo, ne aš vienas. Ir mano draugas estas Tomė ją matė. Prieš patį galą jau galima matyti. Kuomet alkis nebepakenčiamas.
– Tai lyg palydėtoja į kitą pasaulį?
– Galbūt, bet apie tai tuo metu negalvoji. Būni jau pasiryžęs. Kai mane areštavo, jau žinojau, kad nieko gero nebus.
– Jums ne kartą teko išbūti po dešimt parų karceryje. Knygoje yra skyrius „Žemaičio sugrįžimas“, kaip kalinys Žemaitis grįžo iš karcerio: „Deja, ne visas. Gerokai mažiau negu pusė. Sumukęs, sustiręs, sulysęs.“ Ką reiškia dešimt dienų karceryje?
– Kiekvieną dieną šimtas gramų duonos, kas trečią dieną zupės. Ir viskas. Nebestovi ant kojų. Gerai, jeigu gaudavai siuntinius, o šiaip pražūtis. Eini, o vėjas tave guldo ant žemės.
– „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus! Svarbu, kad dar yra kaulų, o mėsa ataugs!“ Taip buvo ir jums?
– Taip. Svėriau 38 ar 39 kilogramus.
– Ar būdavo, kad prarasdavote viltį, jog grįšite į Lietuvą, ar viltis visada buvo?
– Šito negaliu pasakyti. Gyveni ir viskas. Žinia, kad kitaip negyvensi. Apie tą viltį kalbos nedaug. Nes kiekvieną dieną kas nors mirdavo. Buvo toks Steponas, kuris kasdavo iš karto kelias duobes, kai prisikasdavo iki įšalo, tada užkurdavo laužą. Bet aš apie tai nerašau.
– Pone Vladai, jūs esate parašęs ir išleidęs nemažai knygų, satyrų, eilėraščių, apsakymų, novelių romaną. Išleistos jūsų knygos tik nepriklausomoje Lietuvoje. O kada pradėjote rašyti?
– Yra novelių, pavyzdžiui, „Volungė“, parašytų anais laikais, bet jos nebuvo išleistos. Novelė „Grybai“, pavyzdžiui, parašyta 1979 m.
– Tai rašėte į stalčių, nesitikėdamas, kad kas nors išleis?
– Pasirodo, aš vienintelis rašiau ir dėjau į stalčių. Apsakymus pradėjau rašyti aštuntajame dešimtmetyje.
– Kai skaitai jūsų romaną, viskas atrodo taip tikra: keičiasi žmonės, situacijos, kaunasi gyvenimas ir mirtis. Tiek daug įvairiausių tautybių žmonių tuose lageriuose. Bet nepaleidžia jausmas, kad tai romanas ne tik apie kalinius sovietų gulaguose, bet ir apie kažką dar. Ar jūs jaučiate prasmę viso to, ką jums teko patirti?
– Pasakysiu labai trumpai, manęs dažnai šito klausia. Esu dėkingas likimui, kad sėdėjau. Nes niekuomet nebūčiau tapęs rašytoju ir parašęs šitos knygos. Jeigu dabar visi šios knygos leidimai žūtų, aš jos iš naujo nebeparašyčiau.
– „Sustiprinto režimo barako“ dedikacija: „Tiems, kurie buvo TEN ir liko, tiems, kurie buvo TEN ir grįžo, tiems, kurie nebuvo, kad niekada TEN nebūtų.“
– Krikščioniška, ar ne? Nenoriu, kad būtų. Tikrai. Tegu ir bjauriausias žmogus būna. Bet užmušti žmogaus nereikia. Tenai sudarko žmogų. Mes visi, kurie buvome ten, nesame labai geri. Mes esame su ištampytom žarnom, su amžina baime, kad gali būti blogai, su baime, kad reikia nusileisti kitiems. O tai baisiausias dalykas, kai nebenori kažkam tarnaut, kai matai, kad esi laisvas žmogus ir nori juo būti.
Čia labai ilgas procesas, galų gale supranti, kad tu kažkam reikalingas, kad esi naudingas. Ir nebūtinai turi būti rašytojas. O jeigu jau pasiryžai rašyti, atsimink, kad turėsi ir broko, kad turėsi pats savo broką taisyti. Aš negaliu rašyti, kol nežinau viso novelės turinio, ar, pavyzdžiui, kažkurio atskiro dalyko iš tų aštuoniasdešimties dienų barake. Jokio dalyko iš ten pats niekada nesugalvosi. Tau turi šauti mintis, kad turi kažką būtinai padaryti.
Ir padaryti turi taip, kad skaitytojas ne girdėtų tave, o matytų tave, matytų, ką tu darai. Kad tu būtum daugiau tapytojas negu rašytojas. Kad rašytojas save suvoktų vaizdais – tai yra mano kredo. Ne visada pavyksta, kartais nusifilosofuoji, o to daryti nereikia. Ir dabar, jei tik atsivertęs knygą matau, kad kelių sakinių ar kokios pastraipos ten nereikia, aš tokios knygos nebeskaitau.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2015“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
