Šis klausimas aktualus ne tik „Nemuno aušros“ frakcijai Seime, bet ir kai kurioms kitoms partijoms, išgyvenančioms politinę krizę (Tėvynės sąjunga) arba pradėjusioms tapatumo paieškas jau ne tik savivaldos, bet ir nacionalinės politikos lygiu (Nacionalinis susivienijimas). Bet apie jas – kada nors vėliau. Dabar pabandykime išsiaiškinti, ką daryti „Nemuno aušrai“.
Pirmas patarimas – neskilti į dvi atskiras frakcijas, nekurti fronto tarp ką tik buvusių bendražygių, net jei, tarkime, griežtai nesutaptų nuomonės dėl to, ar trauktis iš valdančiosios koalicijos, kaip (galimai) norėtų Žemaitaitis. Lietuvos politinių partijų ir frakcijų istorija moko, kad toks sprendimas – tik atėjus į Seimą skilti ir steigti dvi naujas politines jėgas – greičiausiai baigsis blogai.
1999–2000 metais skilo Tėvynės sąjunga – ir vos neiškrito iš parlamento, gavusi net mažiau nei 10 mandatų per 2000-ųjų Seimo rinkimus. Gedimino Vagnoriaus vadovaujama partijos dalis, atskilusi nuo TS-LKD, dar kurį laiką merdėjo, bet jau ne parlamente. Jai viskas baigėsi liūdnokai.
Na, o Vytauto Landsbergio šalininkų grupei teko skubiai iš dešiniųjų konservatyvios pakraipos patriotų persikvalifikuoti į eklektišką Angelos Merkel šūkio partiją: „Ateikite pas mus visi, priimsime visus!“.
Ir, Dievaži, jie atėjo margu ir tirštu srautu. Tėvynės sąjungos link, it kokie piligrimai į išsvajotąją Meką, judėjo galimai nusikalstamo pasaulio atstovai, specialiųjų komisijų ir buvusių prokurorų pripažinti net teroristais. Žygiavo ir už nelegalų disponavimą ir prekybą ginklais teisti asmenys. Gražiai lingavo ir Gabrieliaus Landsbergio bendražygės kartu su „BaltCap“ ar „Foxpay“ aferose klimpusiais sutuoktiniais, „kurių nepažįsta“, bei „geriausių Lietuvoje mokyklų“ rangovais, kurių greičiausiai taip pat nepažįsta po to, kai jie dingo su milijonais.
Prabangiai judėjo bičiulės, žmonos, besididžiuojančios savo vyrais, ir draugės, besididžiuojančios tuo, kad irgi didžiuojasi tų pačių žmonų vyrais.
Linksmai pasišokinėdami ir dainuodami vaikiškas daineles, skuodė į Tėvynės sąjungą iš vaikų poilsiaviečių įtariami pedofilai – pramogų pasaulio išdykėliai. Išdidžiai judėjo melagės („atsistatydinsiu, jei nebus priešlaikinių rinkimų“) ir pasipūtėlės (po ketverių metų galėsite nubalsuoti už tuos, kurie jums patiks). Slinko, kiek apsirūkę ir nesiorientuodami aplinkoje, mėgstančio pozuoti be kelnių komiko fanai ir fanės.
Iškilmingai, papūtęs ūsus, žengė buvęs Utenos konservatorius, apie kurį nustatyta, jog jis buvo atsivedęs keletą mergaičių ir berniuką į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų būstinės patalpas ir čia jiems rodė pornografinio turinio vaizdo įrašus ir nuotraukas.
Teroristų ir ginklų prekeivių, rusų šnipų, vaikų tvirkintojų, melagių, mafijos sutuoktinių, už korupciją teistų partijų ir žudyti lenkus skatinančių polonofobų koalicijos po gražiu Tėvynės sąjungos skėčiu, keisdamos viena kitą, atlaikė laiko išbandymus? Klaustuką dedu tik todėl, kad teisėsauga šiandien kažkodėl leidžia tokiais vardais (antisemitinė koalicija, kriminalinė koalicija, etc.) vadinti net ne konkrečius asmenis, o ištisas koalicijas. Bet ar tai teisinga?
Kad ir kaip būtų, visa ši spalvinga bohema atliko, vartojant populiarų žodelį, „telkiantį“ vaidmenį, stiprindama TS-LKD politinį projektą bei ištikimiausių rinkėjų branduolį. Tai, be abejo, padėjo Tėvynės sąjungai sustiprėti ir puikiai pasirodyti 2008, 2012, 2016 ir 2020 m. Seimo rinkimuose. Moralas: skaldymas žlugdo, o telkimas veda į sėkmę.
Vis dar netikite? Tuomet prisiminkite kitą pavyzdį.
