Knygoje V.Uspaskichas nutarė suvesti sąskaitas su Rusijoje politinį prieglobstį gavusiu Ūkio banko savininku Vladimiru Romanovu. Jam veikale skirti ištisi puslapiai. Negana to, „darbiečių“ koalicijos partnerius socialdemokratus politikas kone atvirai kaltina protegavus V.Romanovą ir su juo susijusius nusikalstamo pasaulio veikėjus.
Užsakymas V.Uspaskicho galvai
Santykiai su Ūkio banku V.Uspaskichą saistė dar jo verslo imperijos ištakose, perkant „Krekenavos agrofirmą“. Jau pradėdamas istoriją, Darbo partijos patriarchas Ūkio banką iškart vadina mafijine struktūra.
„Sandėris buvo sudėtingas, jį kontroliavo Ūkio bankas. Reikia pasakyti, kad tai buvo į aferas linkęs bankas. Tikriausia ne veltui vėliau buvo apribota jo veikla ir jis žlugo. Bankas sandorio pasirašymo proceso metu, mums nežinant, pakišo suklastotą akcininkų susirinkimo protokolą apie tai, kad moderni įmonės įranga dar iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo įkeista jų bankui. Suma buvo nemaža ir mes stojom į karą su kompanija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo mafijinės, banditinės Kauno grupuotės „stogą“, – rašo politikas.
Anot jo, konflikto su Ūkio banku metu būta ir atvirų grasinimų „banko šeimininko“ vardu. Tiesa, paties V.Romanovo pavardės politikas tekste vengia.
„Su banku susiję ir kiti nemalonūs įvykiai. Pavyzdžiui, kartą kažkokiais slaptais būdais susisiekė su manimi skustagalvis iš tos grupuotės ir, labai tikėtina, bandė užsidirbti. Davė man paklausyti įrašą, kaip banko šeimininkai „užsakinėja“ mano galvą“, – rašo V.Uspaskichas.
Susitikimas su „banko šeimininku“, apsuptu banditų
Maždaug dviejų dešimtmečių senumo įvykius V.Uspaskichas aprašo detaliai. Kad ir susitikimą su „banko šeimininku“, kurio detalės primena veiksmo filmus apie italų mafiją.
„Taigi, banko šeimininkas man paskambino ir paprašė susitikti vienoje iš Kauno degalinių. Mes su vairuotoju sustojame degalinėje, prie manęs prieina kažkoks vaikinas ir kviečia persėsti į jo automobilį, esą ten laukia banko šeimininkas. Aš iš karto įtariau kažką negero, ir išlipdamas iš automobilio vairuotojui pasakiau, kad įsimintų to automobilio numerį ir iš karto išvažiuotų, o aš jam vėliau paskambinsiu ir pasakysiu, kur manęs atvažiuoti paimti. Kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo esminės reikšmės mano saugumui (juk vairuotojas buvo gyvas mano liudininkas).
Aš išlipu, persėdu į jų automobilį ir suprantu, kad banko šeimininko joje nėra. Automobilyje – trys vyriškiai, kurių veideliai aiškiai bylojo, kokios rūšies veikla jie užsiima. Koks drąsus bebūčiau, tačiau rimtai sunerimau“, – prisimena V.Uspaskichas.
Susitikimas su „šeimininku“ įvyko. Anot politiko, su šešėlinių vyrukų kompanija. Jų pavardžių knygos autorius vėlgi nemini.
„Mane atvežė į kažkokį namą, nelabai orientavausi, kur esu. Užėjom į namą, užlipom į antrą aukštą, o ten – visas Kauno „gvardijos“ žiedas, gerai matytas laikraščių ir žurnalų puslapiuose (anksčiau jie buvo daugelio leidinių herojai, netgi buvo pristatomi kaip teigiami veikėjai), o su jais ir banko šeimininkas. Matėsi, kad jų tarpusavio santykiai geri, jis – vienas iš jų. Visko smulkiai neaiškinsiu, neaiškinsiu ir kaip jaučiausi, tik pasakysiu tiek, kad buvo reikalaujama daugiau nebebandyti ieškoti teisybės“, – tęsia V.Uspaskichas.
Toliau pasakodamas apie konfliktą, milijonierius teigia supratęs, kad gali tapti V.Romanovo ir kompanijos vergu.
„Man buvo aiškiai pasakyta, kad ta susijusi bendrovė priklauso jiems ir jie pinigų į banką negrąžins, todėl reikia padengti bankui jų kreditą. Jų jau nedomino ir įranga, svarbu buvo tik pinigai. Aš tepasakiau, kad pinigų nėra ir nežinau, kada bus.
Po tam tikro laiko šis santykių aiškinimasis baigėsi – su viltimi, kad aš supratau, kaip įvykiai klostysis toliau, jei pinigų nesumokėsime. Supratau, kad jeigu nieko nedarysiu, teks pakloti nemažą sumelę. Ir tuo viskas nesibaigs, tapsi melžiama karve ir galiausiai tave užkas. Mačiau tokių verslininkų, ant jų kapų iki šiol artimieji gėlių neša“, – ironizuoja Darbo partijos patriarchas.
Dabartinis premjeras – „baliukuose su banditais“?
Skyriuje apie peštynes su V.Romanovu politikas meta kaltinimus socialdemokratams. Minimos įtakingų veikėjų pavardės – tiek jau mirusio prezidento Algirdo Brazausko, tiek dviejų dabartinės Vyriausybės ministrų, įskaitant ir premjerą Algirdą Butkevičių.
„Tuo metu aš jau buvau Seimo narys, ekonomikos komiteto pirmininkas ir jeigu jie, net nesislėpdami, vidury giedros dienos kviečia mane aiškintis ir reikalauja tokių dalykų, manau, kad suprantate, kokia tada buvo situacija šalyje ir kaip verslininkai turėjo gyventi.
Žinau nemažai atvejų, kai politikai, kriminalistai, teisėjai, prokurorai dirbo ranka rankon su jais. Man iš tiesų teko išgyventi daugybę provokacijų, pavyzdžiui, banditų buvo prašoma sakyti, kad aš su jais palaikau ryšius.
Ką jau bekalbėti, jei visas socialdemokratų žiedas (Kirkilas, Brazauskas, Bernatonis, Sysas, Karosas, Bradauskas, Olekas, kiek pamenu, ir dabartinis ministras pirmininkas Butkevičius bei daugelis kitų, kurie iki šiol yra valdžioje) nuolat dalyvaudavo Ūkio banko rengiamuose renginiuose, vakarėliuose, baliukuose..., tai reiškia, su tais visais banditais. Bankas specialiai tam atveždavo labai žymių artistų, dainininkų iš Rusijos.
Tokie renginiai vykdavo Vilniaus rotušėje, Kongresų rūmuose, nacionaliniame dramos teatre. Kas gali būti amoraliau? Kaip galėjo jaustis verslininkai, kai žinojo, kad tokių renginių organizatoriai yra banditai, kurie juos reketuoja, ir su jais „baliavoja“ aukščiausioji valdžia.
Tai buvo rodoma per televiziją, valdžia su savo antrosiomis pusėmis šmėžavo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Kaip jūs galvojate, ar verslininkai galėjo eiti prašyti pagalbos į valstybės institucijas?” – rašo politikas.
A.Sysas: tai – provokacija
Socialdemokratas, Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas 15min teigė nepamenantis savo dalyvavimo „baliukuose su banditais“ V.Romanovo kvietimu.
„Jeigu ponas Viktoras dalyvavo, tai nereiškia, kad išvardinti žmonės ten dalyvavo. Čia turbūt jo laki fantazija. Atvirai pasakius, neprisimenu, kad mane apskritai kviestų bankininkai į kažkokius renginius. Nes aš juos noriu apmokestinti daugiau – tai jie turi savo nuomonę apie mane. Kad aš būčiau dalyvavęs išvardintoje kompanijoje – labai abejoju“, – kalbėjo A.Sysas.
V.Uspaskicho knygoje mestas užuominas Seimo vicepirmininkas vadina provokacija.
„Jis visą laiką sugeba tai padaryti. Tuo Viktoras ir pasižymi. Iš agurkų padaro reklamą, o ką jau čia iš gyvo žmogaus. Gali dar tiek priskaldyti... (...) Aš manau, kad tai dar viena provokacija. Ir laukiama, kad mes kokiu nors būdu reaguotume“, – sakė A.Sysas.
Paklaustas, ar siūlys socialdemokratams reaguoti į V.Uspaskicho knygoje laidomas užuominas, pašnekovas atsakė pokštu. „Na, į dvikovą iškviesim. Kas belieka?“ – ironizavo A.Sysas.
Politiko nuomone, V.Uspaskichas socialdemokratams įgelti bando dėl to, kad netalkino jam juodosios buhalterijos byloje.
„Mes laikėmės duoto pažado, kad nemaišysim kotletų ir musių į vieną krūvą, muses dėsim atskirai, kaip sakė didžios šalies prezidentas. Manau, kad mūsų pozicijos tvirtumas ir sukelia tokią reakciją pono Viktoro“, – reziumavo A.Sysas.
Kaip „Kuko“ vyrai su pistoletais atėjo
Vieno nusikalstamo pasaulio autoriteto, su kurio teko turėti reikalų, vardą V.Uspaskichas atskleidžia. Tiksliau, ne vardą, o pravardę – „Kukas“. Taip Kauno mafijai buvo žinomas „Daktarų“ grupuotės narys Algirdas Žemaitis.
„Buvau pakankamai naivus, kai kartu su savo kompanionu parašėme oficialų pareiškimą policijai apie tai, kad iš mūsų pavogė du krovininius automobilius spalvotųjų metalų. Ir ką jūs galvojate, maždaug po 3–4 valandų, apie antrą valandą dienos, tiesiai į butą atvažiavo banditai – demonstratyviai su pistoletu rankose ir su mūsų pareiškimo kopija – ir tarė tik kelis žodžius: ieškosit tiesos, gausit kulką į kaktą. Tuo metu buvo tokia banditų grupuotė ir jų vadeiva KUKAS. Su juo buvo baisu ne tik kalbėti, bet ir pažiūrėti į jį – vos tik žvilgtelėjus daugeliui kildavo noras lėkti į tualetą ne tik trumpam, bet ir didesniu reikalu“, – mena V.Uspaskichas.
„Kukas“ Darbo partijos įkūrėjui pretenzijų dėl savo vardo paminėjimo neturės. 2009 m. pavasarį jis buvo nušautas Laisvės alėjoje esančiame bute.
Pasakodamas apie metalo vagystės istoriją, V.Uspaskichas teigia sulaukęs ne tik „Kuko“ pakalikų, bet ir policijos pareigūnų išpuolių, kainavusių ne vieną lūžusį kaulą.
„Teko atsisveikinti su metalu ir neieškoti tiesos, nes, kaip supratote, labai dažnai banditai veikė ranka rankon su teisėsaugos pareigūnais. Ir kad visiškai būtų aišku, tais laikais, vieną naktį važiuojant iš oro uosto namo, mus sustabdė policija. Iš pradžių nelabai susigaudžiau, kas vyksta, nes snaudžiau. Buvau ištemptas iš automobilio kaukėtų policijos pareigūnų, lyg niekur nieko apdaužytas automato buože – sulaužyti keturi šonkauliai. Tad kreiptis pagalbos pas tokius policininkus nebuvo didelio noro. Vien tik iš tokių epizodų ir situacijų galima parašyti visą knygą, bet ši knyga ne apie tai”, – pasakoja V.Uspaskichas.
Na, o grįždamas prie pasakojimo apie Ūkio banką, politikas prisimena, kaip jam padėjo neįvardintas žurnalistas. Esą gudraus manevro dėka pavyko teisinį ginčą su V.Romanovo kompanija pakreipti savo naudai.
„Susitariau su vieno televizijos kanalo žurnalistu ir jis surengė tiesioginę transliaciją. Tiesioginiame eteryje parodžiau, kaip teisėjai priima nuosprendžius pagal suklastotus dokumentus. Banditai, kokių „sušaldytų smegenėlių“ jie bebūtų, tačiau po transliacijos eiti į tiesioginę konfrontaciją nepanoro.
Žinote, suveikė. Kitą dieną mane pakvietė Aukščiausio Teismo pirmininkas, išklausė mane, susirinko Aukščiausio Teismo taryba, sudarė išplėstinę teisėjų kolegiją ir atrado visą klastą. Galutinis sprendimas buvo priimtas mano naudai”, – prisimena V.Uspaskichas.
Su pačiu knygos autoriumi 15min susisiekti nepavyko.
