Vilniuje vykstančiame tarptautiniame tarmes tyrinėjančių mokslininkų kongrese ypatingas dėmesys skirtas sparčiai kintančių įvairių pasaulio kalbų tarmių tyrimams ir jų išsaugojimui. Į Lietuvą atvyko apie pusantro šimto specialistų iš 28 valstybių. Nuo 1997 m. šis renginys kas trejus metus organizuojamas skirtingose valstybėse. Lietuvoje jis rengiamas pirmą kartą. Su Vilniaus universiteto tarmių tyrėja Daiva Aliūkaite žurnalistė Greta Klimkaitė kalbėjosi apie tai, kiek Lietuvoje tarmių ir kaip jos keičiasi.
– Kiek iš viso lietuvių kalboje yra tarmių?
– Moksliniu požiūriu tarmės klasifikuojamos į dvi pagrindines grupes – aukštaičių ir žemaičių. Toliau yra patarmės, tačiau paprasti vartotojai išskiria biržiškių, kupiškėnų, anykštėnų tarmes, gali pasakyti, kad yra ir ukmergiškių tarmė, Pasvalio tarmė ir t.t. Tarmių gali būti daug, bet nedrįsčiau apibendrinti skaičiumi.
Kai kuriais atvejais žmonės mano, kad nekalba tarmiškai, tačiau tyrėjo ausis girdi, kad taip nėra.
– Kaip tarmės kinta ir ar jos nyksta?
– Tarmės kinta, kategorijos „nyksta“ aš nevartočiau. Vietinė migracija iš mažų miestelių į didmiesčius, susipynimai tampa pagrindu kurtis naujiems tarminiams dariniams. Apskritai, reikėtų pasakyti, kad tarmės yra labai gyvybingos.
– Ar tarmės maišosi tarpusavyje ir su bendrine kalba?
– Taip, net ir be didelės migracijos, tačiau iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, didmiesčio gyventojų invazija į kaimo vietoves gražiąja prasme taip pat atneša naują kalbinę patirtį. Kaimo gyventojai siekia supanašėti su naujakuriais, tai praturtina tarmes.
Kai kuriais atvejais žmonės mano, kad nekalba tarmiškai, tačiau tyrėjo ausis girdi, kad taip nėra. Tokio žmogaus paklausus, ar jis kalba tarmiškai, jis atsako neigiamai. Tačiau tyrėjas girdi, kad tam tikros ypatybės likusios gyvybingos.
– Kuriame Lietuvos krašte galėtumėme aptikti daugiau tarmiškumo?
– Negalime vertinti, bet vartotojai linkę manyti, kad daugiau tarmiškumo yra Žemaitijoje. Ten vietinis tapatumas labai palaikomas. Kita vertus, tyrėjas sėkmingai aptinka tarmiškumo ir Rytų Lietuvoje.
– Kiek žmonių kalba įvairiomis tarmėmis Lietuvoje?
– Manau, kad vienaip ar kitaip savo regionines arba socialines šaknis išduoda visi. Aš pati, kalbėdama su jumis, neatskleidžiu savo šaknų. Tačiau su namiškiais ir draugais aš prabylu visai kitaip.
– Ar tiesa, kad vyresni žmonės dažniau kalba tarmiškai?
– Ne, jie kalba kitaip. Viduriniosios kartos kalba turi mažiausiai tarminių bruožų. Galbūt tai susiję su ugdymo sistema, su ideologiniu spaudimu, mokykloje mokoma bendrinės kalbos, o tarmės paliekamos namams. Jaunoji karta tokio spaudimo nepatiria. Kažkuriuo aspektu galėčiau įvardinti tokį reiškinį kaip tarmių renesansą.
Tarminis kodas gali būti kaip saviraiškos kodas. Taip susikuriamas artumas. Teoretikai teigia, kad tai yra kalbinio tapatumo dalykai. Tačiau paprastas žmogus taip kalba dėl to, kad jam yra gera. Neįsivaizduojama, kad bičiuliai, kažkada žaidę krepšinį ir atvykę studijuoti į universitetą, imtų varžyti savo kalbėjimą.
