penkios svarbiausios interviu temos
- Rusijos pajėgos pasirengusios pulti Ukrainą: „Kažkokie veiksmai, matyt, bus“
- Karo atveju Lietuva susidurtų su pabėgėlių srautais, kiltų rizika energetikai
- „Piktas diktatorius“ Lukašenka kenkdamas siekia derybų su Lietuva
- Su režimais bendradarbiaujantys lietuviai vykdo ardomąją veiklą
- Dėl ginčo su Kinija išaugusi kibernetinių atakų rizika
– Rusijai sutelkus karius prie Ukrainos sienos ir Baltarusijoje, Lietuvoje girdime daug skirtingų vertinimų. Koks yra jūsų grėsmės vertinimas? Kokia žinutė visuomenei – kaip rasti balansą, kad liktume budrūs, bet nepereitume į paranoją?
– Paranojos ir panikos mums mažiausiai reikia. Informacinėje erdvėje, kur daug įvairiausių nuomonių, sudėtinga atsirinkti, kas yra teisinga, o kas – netiesa. Pateiksiu žvalgybos vertinimą, ką mes matome.
Akivaizdu, kad Rusija yra sutelkusi didelę jėgą prie Ukrainos sienos. Matome spaudimą, ultimatyvius reikalavimus NATO vykdyti Rusijos reikalavimus, atsižvelgti į jos įsivaizduojamą saugumo situaciją, nes Maskvai kažkodėl atrodo, kad NATO ir ypač – jos narės JAV, Lenkija ir Baltijos valstybės – kelia jai didelę grėsmę. Nors mes nuolat pabrėžiame, jog Aljansas yra gynybinio pobūdžio ir neduodame preteksto tuo abejoti.
Rusijos retorika „pats mušu ir pats rėkiu, kad mane muša“ jau akis bado.
Rusija naudoja karinę jėgą savo tikslams pasiekti. Jos retorika „pats mušu ir pats rėkiu, kad mane muša“ jau akis bado. O Vakarų pasaulis daugybę kartu yra užtikrinęs – mes tikrai nesiruošiame pulti Rusijos.
Vakaruose seniai vyrauja pragmatinis požiūris, kad su Rusija reikėtų bendrauti ir prekiauti, nes tai naudinga visiems – tiek Rusijai, tiek ir Vakarams. Bet Rusijai kažkodėl reikia konfrontacinės retorikos. Didelis klausimas, kodėl ji taip elgiasi. Ar tai yra siekis vėl išsiplėsti iki buvusių Sovietų Sąjungos sienų? To reikėtų prezidento Putino klausti.
VSD mato situaciją kaip grėsmingą. Rusija yra sutelkusi pakankamai pajėgų, kad galėtų įvykdyti net ir didelę invaziją į Ukrainą. Rusijos prezidento rankose yra didelė kozirių kaladė, ir kokį kozirį jis išsitrauks, kokį scenarijų pasirinks, niekas nežino. Panašu, jau esame priartėję prie tokios stadijos, kai sprendimas gali būti padarytas per porą valandų ir vykdomas dienų ar net valandų laikotarpiu. Situaciją, kaip sakiau, mes vertiname rimtai.
Kol kas nematome tiesioginės grėsmės NATO ar konkrečiai – Baltijos valstybėms, bet turime suprasti: jei karas sprogs Ukrainoje, tai smarkiai atsilieps visam regionui ir ypač – aplinkinėms šalims. Galimi ir nauji pabėgėlių srautai, Rusija veikiausiai dar aktyviau naudotų ekonominius svertus. Tokių apraiškų mes jau matėme – Rusija bando paskubinti dujotiekio „Nord Stream 2“ paleidimą, spausdama Europą ir dirbtinai keldama dujų kainas, užsukinėdama kranelius. Matome, kad jų SGD laivas-saugykla „Maršalas Vasilevskis“ jau stovi Kaliningrade, ir taip turbūt yra bandoma užsitikrinti, kad Kaliningradas nebūtų atkirstas nuo energijos šaltinių, jei Maskva įvestų atsakomąsias sankcijas Europai.
Rusija ruošiasi, sutelktos didelės pajėgos. Kai prie sienos ilgai ir garsiai mušami karo būgnai, situacija turės kažkaip „išsirišti“. Dabar Putinui atsitraukti ir „prarasti veidą“, ko gero, būtų labai skausminga, tad mes vertiname, kad kažkokie veiksmai, matyt, bus. Kokio masto ir kada – pamatysime, tikėtina – neilgai trukus. Kaip sakoma, tikėkimės geriausio, bet neprošal pasiruošti blogesniam variantui.
– Norėčiau pereiti prie Baltarusijos. Čia yra keli svarbūs aspektai: pirma, didelio masto Rusijos karinių pajėgų atsiuntimas, antrasis – sankcijų karas su Lietuva, abipusis tranzito ribojimas. Kokias rizikas ir kokius scenarijus teikiate sprendimų priėmėjams dėl ekonominių ir dėl karinių grėsmių iš Baltarusijos?
– Karinės grėsmės dabar yra akivaizdžios. Anksčiau, kai dar nebuvo Rusijos pajėgų Baltarusijos teritorijoje, situacija buvo lengviau kontroliuojama.
