Šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos bandė patekti jau apie 400 neteisėtų migrantų, daugiausia – Irako piliečių. Šis skaičius yra penkis kartus didesnis, nei buvo per visus 2020-uosius.
Lietuvos žvalgybai tai reiškia didesnę atsakomybę rūpintis, kad su šiuo srautu nepatektų teroristai.
Kartu stebimas ir dar vienas reiškinys, kai nelegaliai pogrindiniais keliais į Lietuvą patenka baltarusių opozicijos aktyvistai, kurių išvykimą režimas apribojo – kartu atsiranda rizika, kad šiuo keliu gali pasinaudoti ir KGB užverbuoti baltarusiai.
„Suprantu, kad negalime visiems uždėti štampų, jokiu būdu nelaikome visų nusikaltėliais ar šnipais, bet ta rizika atsiranda su didesniu pabėgėlių srautu“, – interviu 15min sakė D.Jauniškis.
Rūpestis baltarusių disidentais
– Neseniai Baltarusijos režimas pateikė savo versiją dėl „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo ir žurnalisto Romano Protasevičiaus arešto. Koks Lietuvos žvalgybos vertinimas – kas įvyko?
– Tai įžūlus ir akiplėšiškas lėktuvo nutupdymas, pažeidžiant visas taisykles. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, mūsų darbas – gauti kuo tikslesnę informaciją, dirbant ir su užsienio partneriais, ir padėti teisėsaugai atlikti vertinimą.
Šiuo metu iš detalių dėliojamas bendras vaizdas, teisinis vertinimas turbūt užtruks, nes reikia tikrų faktų, tačiau tai gali komentuoti kriminalinė policija ir prokuratūra. Mes nuolat teikiame informaciją teisėsaugai ir sprendimų priėmėjams, bet tai yra jau slapta informacija. Politikų vertinimą ir pasmerkimą jau girdėjome.
– Viešojoje erdvėje kilo klausimų, kiek Lietuvos žvalgyba galėjo užkirsti kelią šiam įvykiui. Koks jūsų atsakymas?
– Tai skaudi situacija, kai nežinant žvalgybos specifikos kalbama aštriai tokiais jautriais klausimais. Žvalgyba ir kontržvalgyba atlieka savo pareigą, bet turime suprasti, kad susiduriame su rimtais priešininkais, kurie yra patyrę, veikia su aukščiausių pareigūnų palaiminimu ir veikia labai grubiais metodais, nesilaikydami vakarietiškų taisyklių. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – sprogdinimai Čekijoje, nuodijimai Solsberyje, žudymai Vokietijoje. Nepriklausomi žurnalistai plačiai nušvietę tą veiklą ir veikėjus. Visur pasaulyje kontržvalgyboje yra sėkmės ir nesėkmės istorijų.
Antras aspektas – mūsų pagrindinė funkcija ir pareiga – užtikrinti valstybės funkcionalumą, politinės sistemos, Konstitucijos, ekonominės sistemos apsaugą.
Trečias aspektas – žmonės, kurie atvyksta į mūsų šalį, gauna čia prieglobstį, turbūt neturėtų skirtis nuo mūsų piliečių ir gauti kažkokią specialią apsaugą. Nors čia yra pakankamai saugu gyventi, bet suprantant, su kokiais metodais dirbančiais režimais mes susiduriame, jie neturėtų turėti iliuzijų, kad yra visiškai saugūs – taip, tai laisva šalis, jie patys gali rinktis kur keliauti ir kaip elgtis.
Žvalgyba atlieka savo funkciją. Mes pateikiame kuo tikslesnę informaciją kitoms institucijoms, reguliariai informuojame sprendimų priėmėjus apie rizikas. O kalbant apie kritiką – pas mus yra trys milijonai krepšinio specialistų, karybos specialistų, turbūt ir žvalgybos bei kontržvalgybos specialistų...
– Komentuodamas Baltarusiją, minite Solsberį, Čekiją, Vokietiją. Atsakomybė dėl nusikaltimų ten priskiriama Rusijai. Ar tai reiškia, kad tai, kas įvyko su R.Protasevičiumi, neatsiejama nuo Rusijos, tai nėra vien Baltarusijos klausimas?
– Aš čia neišsiplėsiu, nes turime turėti įrodymus. Gal ir galima galvoti į tą pusę, bet spėjimai nėra ir neturėtų būti žvalgybos darbas, aš tai paliksiu apžvalgininkams, analitikams, kurie gali kalbėti į eterį ir pateikti savo nuomones. Esu saistomas pareigūno statuso ir negaliu apie tai kalbėti.
– Vilnius jau faktiškai tapo Baltarusijos ir Rusijos opozicijos centru Europoje. Pratęsiant ankstesnę jūsų mintį – koks yra žvalgybos ir kontržvalgybos vaidmuo, ar keičiate savo veikimo algoritmus po tokių įvykių?
– Tas faktorius, kad pas mus atsiranda opozicijos veikėjų, neturėtų paveikti žvalgybos darbo, kad mes staiga atitraukiame resursus nuo kitur ir koncentruojamės tik į tai. Taip, tai yra papildomas rizikos faktorius, į kurį reikia atkreipti dėmesį, bet tai neturėtų keisti apskritai mūsų darbo krypties ir metodų. Valstybės stabilumas išlieka pagrindinis aspektas.
Turiu pabrėžti ir dar vieną dalyką – bendravimas su opozicija iš mūsų pusės yra gana pavojingas jiems patiems. Jų siejimas su kitos šalies specialiosioms tarnyboms gali būti jiems neigiamas aspektas.
Galiausiai, mano nuomone, kartais nepagrįstai bandoma sukrauti viską Valstybės saugumo departamentui. Visos institucijos – teisėsauga, migracija, politikai – turi veikti kaip bendras organizmas, tik taip mes turime šansų apsisaugoti.
Terorizmo rizika
– Pakalbėkime apie išaugusius migracijos srautus iš Baltarusijos. Ar matote naujų rizikų?
– Kaip riziką matau, kad, jeigu žmonių skaičius, ypač atkreipiant dėmesį, iš kur jie atvyksta, būtų didesnis mūsų valstybėje, mes žiūrime į tai per kitą prizmę, terorizmo pavojų. Labai dažnai nežinome, kas įvažiuoja į mūsų šalį, sutikrinti faktus yra pakankamai sudėtinga, nes tie žmonės dažnai būna be dokumentų, meluoja apie savo profesiją, išsilavinimą. Šiuo aspektu VSD, atsakingam už terorizmo situaciją, reikėtų labai stipriai susirūpinti, ką mes ir darome.
– Migrantų srautas jau išaugęs. Ar dėl jų jau pasikeitė terorizmo rizika, ar skiriate papildomų resursų tikrinant atvykusius žmones?
– Mes privalome žiūrėti per terorizmo prizmę. Europoje jau seniai matoma, kad su migrantų srautu gali būti infiltruoti ir terorizmu užsiimantys asmenys.
Departamento užduotis – aiškintis, kas tie žmonės, kad nepaliktume skylių, per kurias, neduok Dieve, įvyktų koks nors teroristinis aktas, nes iki šiol gyvenome kaip valstybė pakankamai ramiai, didelio migrantų antplūdžio niekada nebuvo. Dabar galbūt atsivėrė tam tikros galimybės, matome didesnius srautus. Su kuo tai susiję, dar reikėtų aiškintis, negaliu daug kalbėti, nes esu saistomas paslapčių.
Kita vertus, nemanau, kad dabar vertėtų kelti paniką, procesai yra kontroliuojami, VSAT atlieka savo funkcijas, kariuomenė taip pat pasijungusi. Valstybė suvaldyti situaciją yra pajėgi, aliarmo skelbti nereikia, bet ją reikia stebėti. Kol kas mes nematome poreikio skirti didesnių resursų, bet prognozuojant į ateitį, jeigu skaičiai didėtų, to reikėtų.
Kitas aspektas – didesnis srautas iš pačios Baltarusijos. Kontržvalgybine prasme dėl to taip pat turėtume susirūpinti, nes atsiranda tam tikros skylės, per kurias gali būti infiltruotas taip vadinamų „specialistų“ skaičius, tai turime vertinti per nacionalinio saugumo prizmę.
– Leiskite pasitikslinti. Žiniasklaidoje jau skelbta apie pogrindyje veikiančias schemas perkelti baltarusius per žaliąją sieną į Lietuvą. Turbūt dalis iš jų tikrai bėga dėl režimo, kuris jų neišleidžia. Bet šalia to jūs matote riziką, kad nebūtų KGB atsiųstų žmonių?
– Labai tiesiai sakant – taip. Suprantu, kad negalime visiems uždėti štampų, jokiu būdu nelaikome visų nusikaltėliais ar šnipais, bet ta rizika atsiranda su didesniu pabėgėlių srautu. Čia jau mūsų funkcija užtikrinti, kad tokių elementų kuo mažiau patektų į mūsų šalį, nes tai kelia rizikas nacionaliniam saugumui.
– Kokia būtų jūsų rekomendacija Lietuvos piliečiams, vykstantiems ar ketinantiems vykti į Baltarusiją?
– Matant bendrą kontekstą ir neadekvačius kitos pusės valdžios veiksmus, kerštą, mano rekomendacija būtų pergalvoti vykimo planus. Provokacijų, verbavimo, informacijos ištraukimo tikimybė kyla, esant šiai įkaitusiai situacijai. Kita pusė yra pikta ir tai deklaruoja labai atvirai, girdime grasinimus.
Rusijos kaimynystė
– Šiemet taip pat laukia karinės pratybos „Zapad 2021“. Kokios galimos rizikos tuo metu, ko Lietuvos piliečiai turėtų tikėtis?
– „Zapad“ ne tik mums, bet ir visiems sąjungininkams, yra didelis galvos skausmas. Nors deklaruojama, kad tai gynybinės pratybos, matome, kad treniruojamasi puolimo operacijoms. Baltarusija čia yra integracinė dalis. Rizika yra labai rimta, ir mes su sąjungininkais įdėmiai stebėsime situaciją, kad būtų išvengta provokacijų pasienyje ir panašiai.
– Kalbant tiek apie „Zapad“, tiek tai, ką kalbėjome interviu pradžioje, platesnį kontekstą – koks yra jūsų vertinimas: kiek Rusija bando praryti Baltarusiją ir ką tai reikštų Lietuvai?
– Baltarusija jau yra giliai integruota į Rusiją – karinės struktūros jau apmokomos ir veikia pagal Rusijos standartus, ekonominė ir finansinė priklausomybė yra labai didelė.
Vakarų reakciją į lėktuvo nutupdymą Baltarusijai turbūt buvo šiek tiek netikėta, bet kartu ta reakcija dar labiau stumtelėjo Baltarusiją į Rusijos pusę, Rusijai ši situacija labai palanki. Nepamirškime ir Astravo projekto – tai grynai rusiškas projektas pririšti Baltarusiją ir galbūt likusią, kaip jie vadina, Rusijos įtakos zoną, prie energetikos išteklių.
Taigi stebime vis gilesnę integraciją į bendrą valstybę. Visiškai nenustebčiau, jei greitu laiku būtų tam tikri procesai ir matysime Baltarusiją tiesiog kaip integracinę dalį Rusijos sudėtyje. Lietuvai tai reiškia, kad turėsime sieną su Rusija. Įsivaizduojama buferio zona tiesiog išnyks.
Nepamirškime ir Astravo projekto – tai grynai rusiškas projektas.
– Seime gali būti greitai registruojamas projektas dėl žvalgybos kontrolieriaus. Esate išsakęs principinį pritarimą tokiai pareigybei, bet kartu turėjote pastabų dėl konkrečių formuluočių. Kaip vertinate idėją ir kokie aspektai jums yra sukėlę abejonių?
– Apie projektą dabar sunku kalbėti, nes jis vis dar derinamas, nuo pradinės idėjos yra padarytų pakeitimų. Aš nežinau, koks jis gims finale. Aš pats kaip VSD vadovas niekada nebuvau prieš šią instituciją.
Pirmas aspektas – žmogaus teisės. Žvalgyba kaip institucija savo prigimtimi yra truputį represinė, todėl mums, ko gero, reikėtų pagalbos, konsultacijų, metodikos.
Antras aspektas – į ombudsmeno institutą žiūriu kaip į tam tikrą užuovėją ar bangolaužį, esant konfliktui tarp VSD ir politikų. Tai galėtų būti ir barjeras, ir tam tikras teisėjas padėti spręsti ginčus. Tai galėtų būti ir saugiklis nuo bandymų politiškai paveikti departamentą, ir kartu atsakytų į klausimus politikams, kurių kilo ir kils, kontrolė tam tikra turėtų būti.
Bet mes neturėtume sau prišaudyti į kojas ir įstatymu uždėti tokį apynasrį žvalgyboms, kad jos tiesiog negalėtų veikti, būtų pastoviai kontroliuojamos, lendama į tam tikrus aspektus, stabdant darbą.
Jei departamentas koncentruotųsi tik į atsakymų rašymą, bijau, kad tokia gyvybiškai svarbi funkcija kaip žvalgyba ir kontržvalgyba nebūtų paralyžiuota. Svarbu, kokius ribojimus įvedame, ką tiriame ir kiek giliai lendame. Politikams esame išsakę savo pastabas, tikimės, kad į jas buvo atsižvelgta.
– Kokios buvo tos pastabos – dėl įgaliojimų, dėl skyrimo tvarkos?
– Jų buvo įvairių, pateikėme parlamentui, bet nebūtų dabar labai etiška jas detalizuoti. Jie jas priėmė, tikiuosi, kad bus atsižvelgta.
