Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) būstinėje vykusiame raštingiausio piliečio konkurso finale varžėsi 108 dalyviai, pirmajame etape padarę ne daugiau kaip tris klaidas. Dalyviai varžėsi dėl raštingiausiojo moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio titulo.
„Tekstas iš tiesų buvo gražus, esame dėkingi tiek pirmojo tiek antrojo turo tekstų autoriams. Pirmojo turo diktante sudėtingesnė buvo skyrybą, bet lengvesnė rašybą. Šį kartą daug sudėtingesnė buvo rašyba“, – BNS šeštadienį teigė nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė, Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos Humanitarinio ir socialinio skyriaus vedėja, lietuvių kalbos ekspertė Aldona Šventickienė.
Finalas buvo tiesiogiai transliuojamas per LRT kanalus „Kultūra“ ir „Lituanica“. Diktanto tekstą kaip ir ankstesniais metais skaitė LRT televizijos žinių vedėjas Marijus Žiedas.
Šiemet diktanto konkurse varžėsi daugiau nei 7300 žmonių iš Lietuvos ir užsienio.
Diktanto nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti Prezidentūroje gegužės 7-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Nacionalinis diktantas rengiamas jau aštuntą kartą. Projektą globoja Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nacionalinio diktanto tekstas:
Sigitas Parulskis „Diena ne veltui“
Čežėdamas sąvaromis ir sklendėmis liftas švelniai dunkstelėja pirmajame aukšte. Po skelbimų lenta kabo dėžutė su užrašu „Naudotas baterijas mesti čia“. Įtaisytas paslenkamas dangtelis: uždaromas čekštelėja tarsi mažytė giljotina su miniatiūriniais ašmenimis, nukertančiais paskutines nakties gijas.
Kieme užsimerkiu, įkvepiu kiek leidžia jėgos, kol pakrūtiny pajuntu vėsų, dilgantį sunkumą. Naktimis dar šalena, vėsa pulsuoja, tarsi pavargęs paukštis vėsčiotų sparnais. Bet šaltis jau traukiasi, glęžta. Šuo įsiręžęs velka pirmyn ir pasveikina apatines kanadinės cūgos šakeles.
Išsiklaipiusiomis šaligatvių plytelėmis, pro mieguistus sapnų bastionus, – apirusius blokinius daugiabučius, – sliūkiname prie upės.
Sankryžoje kaip prieš orkestro repeticiją: iš pradžių muzikantai nedrąsiai derina instrumentus, bet, vos užsižiebus geltonai šviesai, visi pratrūksta įvairiausiais garsais ir bildantis, dulkantis, riaumojantis srautas trūkteli iš vietos, palikdamas bjaurasties debesį.
Judėjimas aplėsta, sulaukiame žalios, nusigauname kitapus kelio, o čia jau ir paupys. Vos prasikalę žolės daigeliai nusagstyti baltais taškeliais, lyg būtų apšašę. Paskui šunį nudryksta tamsi brydė. Matau, kad pakrantėje žvejys kažką įnirtingai traukia iš vandens. Pagal tai, kiek išlinkęs meškerykotis ir kaip įsispyręs žūklys, galima spėti, kad būsiąs mažiausiai lydys ar net šapalas. Pakrantė apėjusi pernykščiais žolynais, vyriškis kone šešialinkas iriasi brūzgynais, atlikdamas keisčiausius įtūpstus. Įsistebeilijęs į sūkuriuojantį vandenį, brukasi pro aštrias kiečių ietis, žargsto per senas, apipelijusias alksnių šakas, brązgina meškerės ritę. Trūnėsiais virtę rąstigaliai trupa vos paliesti. Tokiam šabakštyne gali skaudžiai drybtelėti ir užsigauti sėdimąją. Šalia stabteli dar keletas žioplių, klausia: „Kas ten?“ Kažkuris pajuokauja: „NATO pratybos!“
Greitai pasigirsta nuogąstavimų: „Nutrūks! Išsprūs! Neišlaikys!“ Deja, pranašystės pasitvirtina, tai yra kai laimikis išnyra, pamatom ne žuvį, tik apmūsojusį, gliaumėtą radijo aparato korpusą, matyt, nepernelyg giliai glūdėjusį dumble.
Šuo, suradęs perrėžtą plastikinį butelį, bando išrakti į vidų įspręstą skudurą. Aišku, tikisi ko nors kąstelėti. Kas jau kas, o labradoras nepraleis galimybės užėsti. Iškrapštęs skudurą strykčioja aplėpausis pirmyn atgal po pievą, nė vienas rytas neapsieina be jo džiaugsmingų blaškymųsi įsikandus kokį nors šlamštą. Šiaip ar taip – diena ne veltui.
