Portalas 15min tyrė, kiek vyrų ir kiek moterų esama kiekvienos iš šešių didžiausių Lietuvos partijų 2016 m. Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos sąrašų viršūnėse – tarp 25 aukščiausiai įrašytų kandidatų.
Daugiausia moterų galima rasti socialdemokratų sąrašo viršuje – 10 (40 proc.) Šios partijos įstatuose numatyta, kad kiekviename kandidatų į Seimo rinkimus dešimtuke turi būti ne mažiau kaip keturi vienos lyties atstovai – tai yra, ne mažiau negu keturi vyrai arba ne mažiau negu keturios moterys. LSDP – vienintelė partija, turinti tokio pobūdžio kvotą.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Darbo partijos sąrašų pirmuosiuose dvidešimtpenketukuose yra septynios moterys (28 proc.), Liberalų sąjūdžio – penkios (20 proc.), „Tvarkos ir teisingumo“ bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąrašų viršuje esama po keturias moteris (16 proc.).
Skaičiuojant visas šešias partijas kartu, moterų dalis kandidatų sąrašų pirmuosiuose dvidešimtpenketukuose sudaro 24,6 proc.
Politologė R.Urbonaitė: vyrai į moteris politikoje dažnai žiūri iš aukšto
Nors iš pirmo žvilgsnio nedidelis moterų skaičius stebina, šiuo aspektu Lietuva nėra ypač išskirtinė – daugelio Vakarų Europos šalių parlamentuose vyrų taip pat yra reikšmingai daugiau negu moterų, 15min sakė politologė Rima Urbonaitė.
Politologės teigimu, vyrų polinkis žiūrėti į moteris iš aukšto šiuolaikinėje visuomenėje vis dar yra gana gajus, ir dėl to moterims politikoje konkuruoti su vyrais ir gauti rinkėjų pasitikėjimą yra nelengva, ypač jei jos yra jauno amžiaus.
„Kalbant ir apie Lietuvą, nemažai yra rinkėjų, ypač vyriška auditorija, kuri į moteris politikes kartais žiūri labai primityviai, sako, kad moteris negali būti tokia protinga kaip vyras.
Kalbant ir apie Lietuvą, nemažai yra rinkėjų, ypač vyriška auditorija, kuri į moteris politikes kartais žiūri labai primityviai, sako, kad moteris negali būti tokia protinga kaip vyras.
Mes tai galime matyti iš labai daugelio komentarų. Netgi Vakarų Europoje, kai buvo Theresos May paskyrimas [Theresa May yra naujoji Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė – 15min], irgi labai buvo akcentuojama būtent jos lytis. Lytis pateikiama kaip anomalija, akcentuojant, kad moterys politikoje nėra norma (…) Kai amžius jau yra gerokai vyresnis, lytiškumo veiksnys gerokai eliminuojamas, bet norint daryti politinę karjerą, paprastai reikia pradėti nuo apačios, ir kai kurioms moterims tai yra sudėtinga“, – sakė R.Urbonaitė.
Pasak R.Urbonaitės, siekiančios įsitvirtinti politikoje moterys dažnai siekia savo moteriškumo nepabrėžti.
„Tarkime, Angela Merkel, ji savo lytiškumą yra taip nustūmusi į antrą planą, kad daug kas netgi mano, kad toks įvaizdis yra kuriamas specialiai, moteriškumą siekiama eliminuoti. Dalios Grybauskaitės įvaizdžio kūrimas yra panašus. Tiesa, šiek tiek ir skiriasi – A.Merkel įvaizdis pasižymi globėjišku aspektu, o D.Grybauskaitė tokio įvaizdžio neturi“, – teigia R.Urbonaitė.
Politologė atkreipia dėmesį, kad nors Vyriausybėje nemažai moterų ministrių, jų reputacija nėra labai gera, ir tai dar labiau blogina situaciją.
„Paprastas pilietis žiūri į ministres iš šono ir dažnai galvoja, kad vėl tos moteriškės nieko negali padaryti. Tai prisideda prie to, kad moterys politikoje lieka anomalija, o ne norma“, – sako R.Urbonaitė.
Politologė socialdemokratų taikomą kvotų sistemą teigia vertinanti gana kritiškai. Jos teigimu, reikia akcentuoti ne kvotas, o profesionalumą: profesionalai, nepriklausomai nuo lyties, turi turėti lygias galimybes.
„Kvotų įvedimas padeda ateiti didesniam skaičiui moterų, tačiau ir sukuria situaciją, kurioje atrodo, jog moterys ateina į politiką tik dėl kvotų, o ne dėl to, kad yra geriausias pasirinkimas. Yra dvi medalio pusės. Viena vertus, kvotos palengvina galimybes moterims ateiti į politiką, bet iš kitos pusės, moterys vėl tam tikra prasme negali jaustis lygiavertės. Ar kvotos sukurs tokią situaciją, kad ateityje jų nereikalingumas taps savaime suprantamu ir moterys jausis vienodai stiprios, čia dar yra didelis klaustukas“, – pažymėjo R.Urbonaitė.
E.Krinickienė: daugiau moterų politikoje – daugiau socialinio jautrumo
Daugelis moterų pačios nemato savęs kaip aktyvių politikos dalyvių, nes Lietuvos visuomenėje vis dar paplitę lyčių vaidmenų stereotipai, pagal kuriuos moterims yra skiriamas vykdytojos, o ne sprendimų priėmėjos vaidmuo, sako dr. Eglė Krinickienė, Mykolo Romerio universiteto Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė.
„Beveik visose ekonominės veiklos srityse vadovaujančiuose postuose dominuoja vyrai. Tuo tarpu moterys telkiasi žemesniuose arba viduriniuose administraciniuose sluoksniuose. Paimkime, pavyzdžiui, aukštąjį mokslą: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kuris turi rektorę moterį. Visi kiti rektoriai yra vyrai“, – teigia E.Krinickienė.
Taip pat E.Krinickienė pažymi, kad daugeliui moterų trūksta pasitikėjimo savimi, nors, pasak jos, tokia vidinė nuostata neturi jokio realaus pagrindo.
Be to, mokslininkė atkreipia dėmesį, kad sukūrusios šeimą moterys dažnai susiduria su sunkumais derindamos šeimą ir darbą.
„Vyrai, sukūrę šeimą, turi visas galimybes siekti karjeros ar politikos aukštumų. Jie gali dirbti viršvalandžius, vykti į komandiruotes, vykti į susitikimus su rinkėjais. Moterų atveju tokios galimybės ribotos. Siekianti karjeros moteris dažnai apsisprendžia turėti vieną vaiką arba išvis neturėti vaikų. Žinoma, yra atvejų, kai moteris meistriškai derina motinystę su darbu, tačiau aš tai įvardinčiau labiau kaip gerosios praktikos pavyzdžius, o ne taisyklę“, – sako E.Krinickienė.
Mokslininkė teigia, kad atėjusios į politiką moterys turėtų atstovauti savo, kaip moterų grupės interesus, kurie yra skirtingi nei vyrų ir susiję su socialinės politikos gerinimu.
Tyrimai rodo, kad moterys politikės daugiau teikia prioritetą socialinės politikos klausimams – šeimos politikai, ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūrai, pagyvenusių žmonių priežiūrai, sveikatos apsaugos klausimams.
„Šiaurės šalyse, kur moterų politikoje daugiau, vykdyti tyrimai rodo, kad moterys politikės daugiau teikia prioritetą socialinės politikos klausimams – šeimos politikai, ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūrai, pagyvenusių žmonių priežiūrai, sveikatos apsaugos klausimams. Šitie klausimai vyrų dominuojamoje politikoje dažnai nukeliami į antrą planą, jų prioritetai – ekonomika, užsienio politika, stambusis verslas. Šiaurės šalių praktika rodo, kad didesnis moterų skaičius politikoje sudaro sąlygas spręsti metų metais besikaupiančias socialines problemas ir socialiai atsakingai planuoti valstybės biudžetą (…) Kuo daugiau moterų parlamente, tuo didesnė tikimybė, kad didelė biudžeto dalis bus paskirstyta socialinėms reikmėms, socialinės infrastruktūros gerinimui“, – tvirtina E.Krivickienė.
E.Krinickienė pastebi, kad Lietuvoje lyčių lygybės idėja yra priimama labiau priešiškai negu Vakarų Europos valstybėse. Mokslininkė sako mananti, kad taip yra dėl ydingo idėjos suvokimo.
„Daug kas mano, kad lyčių lygybė – tai siekis suvienodinti vyrus ir moteris. Tačiau yra atvirkščiai. Visa lyčių lygybės problematika yra susijusi būtent su moterų ir vyrų skirtumais.
Daug kas mano, kad lyčių lygybė – tai siekis suvienodinti vyrus ir moteris. Tačiau yra atvirkščiai. Visa lyčių lygybės problematika yra susijusi būtent su moterų ir vyrų skirtumais.
Vyrai ir moterys skirtingi tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Iš skirtumų kyla skirtingi poreikiai, interesai. Būtent todėl, kad moterys ir vyrai yra skirtingi, reikia atsižvelgti į kiekvienos lyties interesus ir užtikrinti galimybes veikti. Tai liečia ir politiką“, – sako mokslininkė.
Skirtingai negu R.Urbonaitė, E.Krinickienė kvotų sistemą teigė vertinanti kaip gerą praktiką.
„Natūrali pažanga, siekiant lyčių lygybės, yra labai lėta. Jei norime paspartinti realų, o ne deklaratyvų, moterų ir vyrų lygybės įgyvendinimą, tai žinoma, tikslinga būtų pasitelkti kvotų sistemą. Tačiau ir pati visuomenė turi subręsti bei nueiti ilgą kelią iki to suvokimo, kad moterys turi lygiavertę teisę atstovauti savo interesus politiniame lygmenyje, kad politika turi atliepti abiejų lyčių poreikius“, – sako mokslininkė.
