Kai su vyskupu kalbėjomės likus vos kelioms dienoms iki Šv. Velykų, jis neslėpė – jeigu tai būtų įprastas didžiausios krikščioniškos šventės laukimas, net pokalbiui telefonu laiko greičiausiai nerastų. Šiemet viskas kitaip.
„Viešpats mus visą laiką stebina“
– Neįprastas šiemet pavasaris, neįprastos ir Velykos. Šiemet jas pasitinkame savotiškoje tyloje – Lietuvos, o ir absoliučios pasaulio dalies bažnyčiose neskamba tikinčiųjų maldos. Tad kokia ta Didžioji savaitė ir jos kulminacija – pačios Velykos?
– Viešpats mus visą laiką kažkuo stebina. Gal ne visada pastebime tuos ženklus gyvenime, kartais galbūt tame skubėjime nesustojame, nespėjame susimąstyti, įsimąstyti į tuos dalykus, ką Viešpats mums nori pasakyti ar kartais mus tiesiog sustabdo įvairūs įvykiai.
Tai tarsi Viešpaties kvietimas mums pažvelgti naujai į mūsų gyvenimą, į jo tėkmę.
Galbūt vienas iš tokių ženklų ir yra dabartinė situacija, kuri mus priverčia susimąstyti, stabtelėti – kažkaip kitaip viskas, kitokios ir Velykos, kitokios šventės. Buvome įpratę susitikti bažnyčiose, valgyti Velykų pusryčius kartu prie stalo. O dabar kitaip nei praėjusiais, užpraėjusiais metais ir tai tarsi Viešpaties kvietimas mums pažvelgti naujai į tą mūsų gyvenimą, į jo tėkmę.
Juk ir pačios Velykos yra kvietimas naujomis akimis pažvelgti į įvykį – kaip apaštalai pamato nuristą akmenį nuo kapo ir tai yra jiems naujas dalykas, nors jie buvo daug girdėję, kad Jėzus turi prisikelti iš numirusiųjų. Tai jiems pirmiausia yra šokas, o iš kitos pusės – pakvietimas iš naujo permąstyti tuos dalykus, kuriuos kažkada girdėjo, žinojo, bet neįsimąstė. Aš manau, toks šių metų Velykų tridienis ir kulminacija – Velykos – mus kviečia pažvelgti naujomis akimis į tą įvykį, kurį mes švenčiame, ir suprasti gyvenime Dievo ženklus, kuriuos kiekvienas iš mūsų gauna.
Viešpats mus kalbina per įvairius gyvenimo įvykius, asmenines patirtis ir tiesiog per kai kuriuos žmones, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje. Pažvelkime į gyvenimą kitomis akimis ir neužsidarykime tik savo supratimo kape, taip pavadinčiau, kokį turėjome ankstesnį supratimą apie tikėjimą, šventes, apie Dievą. Viešpats kviečia mus išeiti ir plačiau, naujai pažvelgti į visus tuos dalykus.
Aš manyčiau, kad šios Velykos yra galimybė naujai išmokti švęsti Viešpaties prisikėlimą, išmokti atrasti Viešpaties prisikėlimą savo namų bažnyčiose, atrasti asmeninę maldą savo namuose. Labai gražu, kai Velykų rytą žmonės susirenka prie velykinio stalo ir pradeda malda.
Mes, Lietuvos vyskupai, raginame, kad šiais metais šeimos nariai kartu susirinkę sukalbėtų maldą, palaimintų valgius, paprašytų Viešpaties palaiminimo. Tai maldos bendrystė, kuri yra namuose, jungiamės per įvairius informacijos, žiniasklaidos kanalus ir su tomis parapijų bažnyčiomis, kuriose vyks pamaldos, dalyvaujame kartu, nepaisant, kad fiziškai negalime būti kartu.
Trūksta tiesioginio buvimo
– Pažiūrėti kitaip, pažiūrėti iš naujo yra sudėtinga. Kaip kunigams, Jums pačiam atrodė ši Gavėnia, kai nebuvo tiesioginio bendravimo su tikinčiaisiais?
Šios Velykos yra galimybė naujai išmokti švęsti Viešpaties prisikėlimą, išmokti atrasti Viešpaties prisikėlimą savo namų bažnyčiose.
– Pastebėjau, kad man asmeniškai pradeda trūkti to buvimo kartu su bendruomenėmis, buvimo kartu su kunigais, paprasto pabendravimo, kai aplankydavau parapijas, bendruomenes. Darėme ir vizitacijas, lankėme, o dabar staiga viskas nutrūksta ir tu pasidarai toks – sėdi savo namuose, turi telefonu bendrauti, per internetinius kanalus. Virtualus bendravimas yra, bet trūksta to tiesioginio buvimo kartu.
Tai nauja tokia patirtis. Bet, kaip ir kalbamės su kitais dvasininkais, kunigais, tai yra tam tikra galimybė mums patiems stabtelėti – paprastai Velykos būdavo toks laikas, kai skubama, vyksta rekolekcijos, tenka važiuoti į vienas, į kitas, pamaldos, apeigos. Tokia rutina sukasi ir nebelieka laiko sau. Šįkart – tą patvirtina ir daugelis kunigų – atsirado laiko sau, susimąstymui, religinės knygos paskaitymui, įsimąstymo į tas šventes, kurios artėjo.
Tai tampa palaimingu momentu, kada patys galime kažko pasisemti, sužinoti, pabūti su savimi.
– Kunigams išties tai ypatingas laikas – paprastai tikras darbymetis, o dabar turite laiko susikaupimui savyje. Bet ar tai irgi nėra savotiškas iššūkis?
– Paskutinę savaitę atsirasdavo vis daugiau žmonių, kurie kreipėsi tiesiog pasikalbėti. Labai mane nustebino ir kai kurių kunigų būdas palaikyti ryšį su parapijiečiais – vienas kunigas minėjo, kad turi savo pažįstamų parapijiečių telefonų numerius, močiučių, kurios anksčiau ateidavo į bažnyčią, o dabar negali, tad jis karts nuo karto joms paskambina, paklausia, kaip sekasi, ar nieko netrūksta, gal gali kuo padėti, kaip bendrai jaučiasi, kaip nuotaikos. Toks bendravimas išlaiko ryšį, kuris anksčiau buvo atėjus toms močiutėms į bažnyčią, kartu meldžiantis. Dabar tą ryšį palaikyti tenka telefonu.
Tam reikia laiko, noro, labai džiugu, kad tie kunigai atranda naujas galimybes ir nepaskęsta vien tik savyje, skiria to laiko parapijiečiams. Reikia kūrybiškumo, noro, atvirumo, tada visiems viskas dėliosis. Šis laikas nėra vien skirtas sau, atrandame jo ir kitiems, ieškodami naujų būdų.
Technologijos – iššūkis ir kunigams
– Popiežius Pranciškus ne kartą akcentavo, kad galime mišiose dalyvauti ne tik gyvai būdami bažnyčioje, štai ir praėjusio sekmadienio Viešpaties angelo maldoje jis pakartojo: „Visi, kas negalės dalyvauti liturginėse apeigose, tesimeldžia namuose, naudodamiesi ir technologinių priemonių teikiama pagalba“. Lietuvoje irgi turime daugybę bažnyčių, kurios socialiniuose tinkluose transliuoja mišias. Kaip patiems kunigams sekasi su tuo dorotis?
– Natūralu, galbūt ir ne visi su tomis technologijomis draugauja. Kunigai ir tarpusavyje pasikalba, ieškome kartu būdų, nes klausia, gal kas žino, kur ką reikia paspausti, kokį mygtuką, kaip tą transliaciją padaryti. Ir Youtube kanaluose daug transliacijų yra, kur irgi reikia mokėti tai daryti.
Tai toks irgi įdomus momentas, kuris skatina mus tam tikram kūrybiškumui, naujumui, atvirumui. Buvome įpratę įprastu būdu skelbti Dievo žodį, evangeliją, o dabar atsiranda kažkoks naujas būdas ieškoti priėjimo prie tų žmonių, kurie dabar, šiuo metu negali fiziškai būti bažnyčiose. Labai gražu, kad kunigai tai atranda ir sugeba tai padaryti. Bet, aišku, tai nėra lengva visiems, visi ieškome būdų.
Aš ir pats čia vieną dieną sakiau, kad reikia geriau telefoną panagrinėti, kokios funkcijos jame yra, ką ten dar įdomesnio galima padaryti (juokiasi). Ir atradau, kad pasirodo, galima net filmą sukurti.
Buvome įpratę įprastu būdu skelbti Dievo žodį, o dabar atsiranda naujas būdas ieškoti priėjimo prie tų žmonių, kurie dabar negali fiziškai būti bažnyčiose.
– Būsime ir šio bei to išmokę iš šio laikotarpio.
– Ne tik praradimai, bet ir tam tikri atradimai.
Detalės gali užgožti esmę
– Bet gal šios Velykos turės mažiau tuštybės, mažiau išorinio blizgesio?
– Norėtųsi. Norėtųsi, kad žmonės atrastų tikėjimo svarbą mūsų gyvenime, kad atrastų pagrindą, o ne vien tik gražius blizgučius. Kad Velykos tai nebūtų vien tik etnokultūros dalis, o būtų mūsų tikėjimo pagrindas, kad atrastume tą tikėjimo pagrindą. Dažnai susikoncentruojame į mažas detales – kaip papuošti stalą, kad nieko ant jo netrūktų. Bet tos mažos detalės kartais gali užgožti esmę.
Aš manau, kad kaip tik yra nuostabi galimybė žmogui susimąstyti – kas man iš tikrųjų yra svarbiausia per Velykas, kas yra jų esmė. Kai negalime susitikti su artimaisiais, nuvažiuoti į svečius, teks telefonu juos pasveikinti. Galbūt buvome įpratę, kad tie telefoniniai skambučiai tapę tokia rutina – reikia paskambinti, pasakyti tą velykinį sveikinimą, kuris jau daugybę kartų kartojosi. Galbūt dabar tai taps nebe rutininiu sveikinimu, o bus nuoširdus, paprastas pasilabinimas, pakalbinimas. Ne fizinis, bet virtualus kontaktas, per kurį mes norėsime kažką daugiau pasakyti, ne vien atlikti pareigą.
Aš įsivaizduoju, kad tai bus kaip tik žmonėms galimybė tai ir padaryti, išeiti iš tų rutininių schemų, kuriose dažnai esame paskendę. Mūsų sugebėjimas toje situacijoje nenusiminti, bet atrasti naują būdą, kad galėtume vieni kitais pasidžiaugti, suprasti, kad ta situacija nėra šiaip sau, o skirta augimui, suvokimui naujų dalykų, kuriems galbūt taip paprastai nebūtume suradę laiko.
– Daugybei žmonių vis dėlto nebus lengvos šios šventės – sunkins jas ir tai, kad jie negalės išsiruošti į savo parapijų bažnyčias išklausyti Šv. Mišių, kartu pasimelsti. Ką galėtumėte pasakyti jiems, kaip paguosti?
– Tikrai labai norėtųsi būti arti tų žmonių, norėtųsi širdimi paspausti jiems ranką, pasveikinti ir pasidžiaugti, kad jie išlaiko savyje tikėjimą, gražias velykines tradicijas, kartu – yra aktyvūs, nepasiduoda, tokiose situacijose bando rasti ir internetinius būdus klausyti mišių.
Esminis dalykas yra suprasti, kad Viešpats savotiškai dabar mums duoda galimybę, jog mūsų namai taptų namų bažnyčiomis. Kartais būdavo suvokiama kad mūsų namai yra tik pailsėti, pabūti su artimaisiais, bet dabar tai jau tampa namų bažnyčiomis, kaip sakiau – Viešpaties kvietimas, kad mūsų namai taptų namų bažnyčiomis, tomis mažomis bendruomenėmis, kuriose vyksta ir maldos gyvenimas.
Norėtųsi būti arti tų žmonių, norėtųsi širdimi paspausti jiems ranką, pasveikinti ir pasidžiaugti, kad jie išlaiko savyje tikėjimą, gražias velykines tradicijas.
Ir kartu – kaip labai gražiai minėjo vienas Šiaurės Italijos vyskupas: „Buvo laikas, kai mes kalbėjome žmonėms, o dabar ateina, brangūs tėveliai, jūsų laikas, kai jūs turite perteikti tą tikėjimą ir dalintis tuo tikėjimu savo namuose, tarp savo artimųjų“.
Aš manau, esminis dalykas, kas bebūtų gyvenime, kokie bebūtų išbandymai, visą laiką matome, jog jie pasibaigia, ir visada po to žmonės mobilizuojasi, vėl viskas pradeda kilti. Ir šį laiką turime išlaukti, baigsis pandemija ir, manau, su Dievo pagalba vėl kažkaip naujai galėsime pradėti kilti į viršų visomis prasmėmis, padėdami vienas kitam, atrasdami solidarumo, pagalbos, dėmesio vienas kitam. Gal kaip tik to mums labiausiai ir trūkdavo.
Tad galbūt Viešpats ir duoda mums tokią galimybę, kad mes mobilizavę savo jėgas, padėdami vieni kitiems kilsime iš šitos krizės, iš pandemijos padarinių, bet su nauju žvilgsniu, suprasdami, kad nesame vieni, o kartu yra Viešpats, kuris mus stiprina, padeda ir veda mus į priekį.
