Su kokiais didžiausiai iššūkiais šiandien susiduria krikščionys? Kaip laikosi Litetuvos liuteronai? Kuo skiriasi liuteronų Kalėdos nuo kitų krikščionių? Kodėl sunku rašyti kalėdinius pamokslus? Kokia yra pagrindinė Kalėdų žinia? Apie tai ir ne tik – pokalbyje su M.Sabučiu.
– Kuo krikščioniškam pasauliui svarbi Kalėdų šventė?
– Svarbi tuo, jog švenčiame tai, kad Dievas tapo žmogumi, kad Dievas, kuris yra dvasia, kuris yra amžinas, beribis, prisiėmė žmogaus kūną ir žmogaus būtį. Tą ir švenčiame. Ir Jis ne šiaip prisiėmė, tapo žmogumi ne iš smalsumo, įdomumo. Jis tapo panašus į kūrinį, kad mūsų nuodėmes kūnu užneštų ant kryžiaus.
Taigi su Kalėdomis prasideda išsipildymas. Iš tiesų – tai jau su angelo apreiškimu Mergelei Marijai prasideda pranašysčių, duotų dar pirmiesiems tėvams po nuopolio, bei Abraomui išsipildymas – pranašysčių apie ainiją, kuri sutrins gyvatei galvą, kad per Kristų bus išgelbėtos visos tautos. Mums, krikščionims, kartu tai yra išgelbėjimo ženklas. O žiūrint į Senojo Testamento istoriją, tai čia yra toks mūsų, žmonijos, parvedimas iš tremties. Mes, krikščionys, suvokime, kad visa žmonija – tremtiniai, nupuolę nuo Dievo ir negalintys prie Jo prieiti. Tad Dievas pats ateina mūsų parsivesti pas save, nes mes patys pas Jį nueiti niekaip negalėtume – todėl labai džiaugiamės.
– Kuo Kalėdos ypatingos liuteronams? Ar skiriasi šventės prasmė liuteronybėje nuo kitų konfesijų suteikiamos prasmės?
– Na, Kalėdų prasmė turbūt visiškai ta pati. Mes džiaugiamės kartu su visais krikščionimis. Kaip Romos katalikų Bažnyčioje laikomos vadinamos Bernelių mišios, taip ir pas mus labai svarbią vietą pamaldose užima vaikai. Viso pasaulio liuteroniškose parapijose vyksta kokios nors vaikų programėlės – ar tai vaidinimai, ar kokia giesmelė. Taip yra dėl to, kad pas Kristų pirmieji atbėgo mažutėliai – piemenys, buvę kaip ir visuomenės pakraštyje. Jie pirmieji gavo žinią ir atskubėjo stebėtis, kas gi čia Betliejuje įvyko.
Žinoma, tradicijos kiek skiriasi. Kad ir Kūčių vakaras. Turbūt mes neišgirsime liuterono sakant „valgome Kūčias“, ar ne? Mes švenčiame Kūčias. Jei Lietuvoje buvo labiau paplitusi tam tikra kultūra ir tradicija su patiekalų skaičiavimais ir žuvies valgymu, tai liuteronų šeimose labiau įprasta tradicija – šventinis, sotus maistas, nes juk šventė!
– Bet liuteronai juk ir advento, pasninko metu valgo mėsą.
– Na kaip, ir pas mus yra pasninkas, tik šiek tiek griežtesnis. Bent jau turėtų būti, bet, aišku, kiek ten žmonės jo laikosi. Mes liuteronų Bažnyčioje neįvardijame, ką žmogus turi daryti pasninko metu, ar ko nedaryti, ir kas yra pasninkas apskritai.
Viena iš pasninko sudedamųjų – mūsų iš dalies simbolinė kova su kūnu, kai mes atsisakome kažko, kas mums svarbu. Kuriam laikui reikia nustoti klausytis pilvo pamokslo ir melstis pilvui – juk žinom, kad pilvas yra geriausias pamokslininkas. Kiekvienas žmogus jį išgirsta ir puola klausyti jo raginimo. Pasninkas nėra susijęs su kažkokios rūšies valgių draudimu. Jis susijęs su susilaikymu nuo to, kas žmogui svarbu, kad šis šiek tiek pajustų kūno diskomfortą, alkį, trūkumą to, kas jį tenkina.
Pasninko prasmė yra mūsų nusigręžimas nuo kasdienių dalykų ir susitelkimas ties Kristumi bei savo artimaisiais. Daug pasninko prasmių yra panašios, tačiau jeigu kitose konfesijose nurodyta, ką galima valgyti, ko negalima, na, turime suvokti, kad šiais lakais, prie dabartinės pasiūlos galima ir be mėsos daug prabangiau gyventi, ragaujant įvairias jūros gėrybes. Ir tai jau nebebus pasninkas. Tai, žinoma, paliekama kiekvienam žmogui pačiam. Pasninkas nepriteklių laikais nebūdavo taip akcentuojamas, dabar po truputį mes patys imame sau tai priminti. Pats Jėzus sakė, kad pasninkas yra krikščioniško gyvenimo dalis, tačiau ji neturi būti ritualizuota. Tai yra labai individualu.
– Koks yra jūsų asmeninis santykis su Kalėdomis? Juk, tikriausiai, ir adventas, ir visas Kalėdų laikotarpis iki Trijų Karalių jums yra intensyvus, sakykime, darbo atžvilgiu.
– Taip, tiesa, tai yra darbymetis – ir pasiruošimas Kalėdoms bažnyčioje, ir adventinės pamaldos bei renginiai. Administracine prasme metų pabaiga irgi labai intensyvi – reikia sutvarkyti įvairius reikalus, ruoštis naujų metų pradžiai. Bet, žinoma, kaip turbūt kiekvienam dvasininkui, man Kalėdos yra milžiniškas iššūkis pamokslavimo prasme.
Manau, kad daugumai kunigų tai yra pats sudėtingiausias laikas, ypatingai tiems, kurie jau daug metų tarnauja toje pat parapijoje – kaip gali žmones dar nustebinti per Kalėdas. Yra daug žmonių, kurie į bažnyčią ateina tik per Kalėdas. Na, gal Vilniaus parapijos atveju kitaip – per Kūčias ir Kalėdas susirenka ir taip bažnyčią lankantys žmonės, bet yra ir tie, kuriuos dažniausiai matai tik per Kalėdas, tokie šventiniai. Vienintelis pamokslas, kurį per gyvenimą jie girdi, būna kalėdinis pamokslas. Ir gaunasi, kad tu, kunige, nieko naujo nepasakai – kasmet ateinam į bažnyčią, o tu tą patį – apie Kristaus gimimą.
Manau, kad daugumai kunigų tai yra pats sudėtingiausias laikas, ypatingai tiems, kurie jau daug metų tarnauja toje pat parapijoje – kaip gali žmones dar nustebinti per Kalėdas.
Iš kitos pusės tai irgi, jei pamatau aštuoniasdešimties – devyniasdešimties metų amžiaus parapijietę, tai įsivaizduoju, kad jei ji atsimena pamokslus, tai jau klausosi kokio aštuoniasdešimto Kalėdų pamokslo. Užtat tai ir yra iššūkis – skelbiant tą pačią Kalėdų žinią atrasti būdą, kaip ją pristatyti žmonėms pernelyg nesikartojant. Aišku, su amžiumi imi į tai žiūrėti paprasčiau, ką tu čia „naujo“ pasakysi – Kristus juk gimė, šią Gerąją Naujieną ir skelbiame. Tik tiek, kad nesinori Evangelijos pateikti banaliai. Liuteronybėje, bent jau teologijojie, visuomet to buvo vengiama. Mūsų giesmėse, pavyzdžiui, labai mažai visokių gamtos vaizdų – ar tai sniego, ar gyvulėlių, dar kažko. Pas mus visa ko centras yra Dievo tapimas žmogumi, tai ir pamokslaujant norisi tai išlaikyti.
– O ruošimąsi ir pamaldas padėjus į šoną – kaip jūs pats su šeima švenčiate Kalėdas ir žiemos šventes?
– Tai būtent – su šeima. Kadangi nėra galimybių per pačias šventes išvykti aplankyti tėvų ar uošvių, tai kartais juos aplankome dienomis tarp švenčių – kai kada prieš, kai kada po jų. Kartais per šventes susitinkame su artimiausiais draugais. Bet tai čia kaip įprasta kiekvienai šeimai, tik tiek, kad per pačias Kalėdas niekur nevažiuojame. Yra fiksuoti laikai, kada turiu laikyti pamaldas. Bet šiaip švenčiame labai panašiai, kaip ir visi – vaikai (ir suaugusieji) laukia dovanų ir valgo per daug saldumynų.
– Koks buvo jūsų kelias į tikėjimą? Kaip atradote savo pašaukimą?
– Mano Mama mane atvedė ir vedė į tikėjimą. Dar kai buvau vaikas, Mama išmokė maldų Tėve mūsų, Tikiu Dievą Tėvą ir vieną giesmę – melodijos tuomet nemokėjau, bet atsiminiau žodžius, turbūt populiariausia liuteroniška giesmė – Taigi, imk mano ranką. Tai kiek save atsimenu, kiekvieną vakarą melsdavausi šitomis maldomis jau nuo tada, kai man buvo kokie ketveri ar penkeri metai. Melsdavausi pats sau, jokios prievartos ar priežiūros nebūdavo. Tai tapo tokiu įpročiu.
Bet esminis pokytis buvo tada, kai amžiną atilsį vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis per Mamą praėjus kažkiek laiko po konfirmacijos man padovanojo Naująjį Testamentą su įrašu, kad jis skirtas man. Tai pradėjau skaityti, bet iš pirmo karto didelio įspūdžio nepaliko, nors kaip ir visi konfirmantai, žinojau, kas yra Šventasis Raštas, kokios yra svarbiausios šventės ir taip toliau. Visa tai mokėjau, tačiau tai atrodė tolokai nuo manęs.
Po kiek laiko vėl paėmiau į rankas Naująjį Testamentą, ir skaitydamas tiesiog pradėjau nuo pat pradžių tikėti viskuo, kas ten parašyta. Jau tuomet kilo pirmosios mintys, bet negaliu sakyti, kad tada nusprendžiau, kad suksiu į kunigystę. Tiesiog nuo to momento Dievo artumas tapo savaime suprantamu dalyku. Jeigu iki tol Dievas atrodė esąs toli, tai tuomet ėmiau suprasti, kad Dievas visuomet yra arti, kad Jis myli pasaulį, myli žmones, kad per Kristų ir mane myli bei atleidžia, ir veda pirmyn. Ir tada sprendžiant gyvenimo kelio klausimą, kuo norėčiau užsiimti, vis dėlto suvokiau, kad matau gyvenimą, susietą su Liuteronų bažnyčia.
– O nekilo kažkokių kitokių minčių?
– Kilo. Buvo ir įvairiausių etapų, pilnų abejonių. Devyniasdešimtaisiais, kai jau buvau vyresnis paauglys, atsirado įvairių veiklų, buvo minčių sieti gyvenimą su pasaulietiniais dalykais, galbūt kitomis specialybėmis, buvo pasiūlymų kažkur įsidarbinti, kažką daryti, tad reikėjo apsispręsti.
– Kaip šiandien, moderniame pasaulyje, kai prieš Kalėdas įsisuka visokie reikalai ir būna pats darbymetis, paprastiems žmonėms išlaikyti rimties ir ramybės būseną? Ar to apskritai reikia?
– Tai prieš šventes yra visuomet sudėtinga. Žinoma, kai kada krikščionys murma, kad čia pasaulis kažkuo tai blogas, bet pasaulis yra pasaulis, prekybininkai yra prekybininkai, juk ir mes patys – ir parapijos, ir kunigai – naudojamės jų paslaugomis. Parodykite tą „šventą“ žmogų, kuris per Adventą iki Kalėdų nesinaudotų prekybos tinklų paslaugomis. Tai tas murmėjimas yra beprasmis, tas šurmulys jis buvo ir bus toliau – gal tik krizės ar karo metu jo nebūdavo. Bet kai žmonės gyvena geriau, tas šurmulys visad yra.
Tačiau šurmulyje rimtį ir ramybę vis viena reikėtų palaikyti. Čia, vėlgi, į pasninko temą – reikėtų atrasti laiko sustojimui – maldai arba apmąstymui, kur aš esu ir kas yra mano Dievas. Krikščionims, žinoma, svarbu yra Bažnyčia, bet ir reikėtų nupūsti dulkes nuo namie esančio – juk yra? – Šventojo Rašto, paskaityti bent po skyrių-kitą Evangelijose, ir pamąstyti, kur aš esu, kur yra mano Dievas, koks yra mano santykis su Dievu, pasauliu ir su laiku. Tai yra gyvybiškai svarbu.
– Nepaisant to, kad šiandien žmonės į bažnyčią vaikšto mažiau nei bet kada anksčiau, jie ieško atramos ar tikėjimo. Veikiausiai dažnas, paklaustas ar yra tikintis, atsakytų, kad tiki, tačiau nepraktikuoja. Vienas iš liuteronybės kertinių akmenų yra Sola fide, tai yra išteisinimas vien per tikėjimą. Tai gal čia viskas gerai su tuo, kad žmogus tiki sau ir nesilanko bažnyčioje?
– Nepraktikuojantis krikščionis yra tas pats, kas, sakytume, yra nepraktikuojanti mama, nepraktikuojanti dukra, nepraktikuojantis tėvas. Mes, liuteronai, suvokiame, kad pamaldos nėra susirinkimas tarnauti Dievui – juk ir per Kalėdas mes priimame Dievą, kuris ateina kaip tarnas. Tad ėjimas į bažnyčią nėra pliusiuko užsidėjimas Dangaus knygose. Yra dar ir kiti Sola – Sola Scriptura, tai yra išteisinimas tik per Raštą, ir Sola Gratia, tai yra išteisinimas tik iš malonės.
Kristus į žemę atėjo tarnauti. Aišku, Jis yra visur, bet mus veda į išganymą, kaip ir savo žemiškos veiklos metu nusidėjėlius bei muitininkus kvietė bei vedė. Kaip Jis tai darė? Jis sėdėjo už stalo ir mokė, su jais kartu valgė. Kur mes tai patiriame? Bažnyčioje, pamaldose.
Ką mes, dvasininkai, turime daugiau, nei kiti žmonės? Nieko, mes neturime visiškai nieko iš savęs. Cituojan Liuterį – mes tokie patys ubagai ir nusidėjėliai, dvasiniai pavargėliai. Tačiau mes turime tą patį Kristų, kuris mums prabyla ir kuris valgo kartu su mumis, pats savimi mus pamaitindamas. Tai ir yra praktikavimas – noras, troškimas, kad Dievas būtų mano gyvenime.
Ar visuomet žmonės kalti, kad jie neina į bažnyčią, šito aš nežinau. Visuomet piktoji dvasia ras mums priežasčių neiti į Bažnyčią ar nesimelsti. Čia visiems taip – ir parapijiečiams, ir dar labiau dvasininkams. Kuo daugiau melsiesi, tuo labiau būsi puolamas ir rasi priežasčių nesimelsti – tai nuovargis, tai nuotaika, tai pyktis, tai kažką skauda...
Prisimenu, paauglystėje buvo toks nutikimas. Mes, vaikai, eidavom maudytis, ir vis kviesdavau vieną vaiką, o jis vis atsisakydavo. Klausiau jo – kodėl neini, o jis atsakė – kai išmoksiu plaukti, tai ir eisiu maudytis. Čia yra tas pats, kai mes ieškom progų, kada bus teisingas laikas nueiti į bažnyčią ar gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą. „Kai išmoksliu plaukti“ yra tas pats, kaip kad kai būsiu šventesnis, ramesnis, viską gyvenime susitvarkysiu, tada ir atsiras laiko dvasiniams dalykams. Bet yra atvirkščiai. Viešpats atėjo į pasaulį, kuriame buvo daug tamsos, nuodėmės, čia ir Erodas, ir visa kita. Kryžius ateina ten, kur nieko gero nėra. Jis taip pat ateina ir į mano pasaulį, kuriame nieko gero nėra, manęs nuvalyti ir vesti, suteikti vilties. Ir Jis sako: „nuodėmės atleidžiamos“, „jūs esate Dievo vaikai“. Mes, kurie pamokslaujame, dvasininkai, turime tuo patys gyventi ir stengtis tą Gerąją Žinią perduoti.
Nepraktikuojantis krikščionis yra tas pats, kas, sakytume, yra nepraktikuojanti mama, nepraktikuojanti dukra, nepraktikuojantis tėvas.
Kartais matau vieną didelę Bažnyčios problemą – tiek pas mus, tiek pas kitas konfesijas – didelį nepasitenkinimą, kad žmonės yra tokie ar kitokie, bandymą moralizuoti, kas yra geras, o kas yra blogas. Bet pasaulyje mums svarbu patiems žiūrėti ir rodyti į Kristų, kad žmonės eitų ne pas kažkokį konkretų žmogų, kuris mišias laiko ar pamaldose pamokslauja, bet pas Kristų. Ne pas konkretų lyderį, bet kad tam lyderiui rūpėtų santykis su Dievu.
Kalėdos yra proga kiekvienam mūsų peržiūrėti savo maldos gyvenimą, pasitempti, bet kartu ir pamąstyti, kaip ir kur toliau eis gyvenimas ir kokia bus mano amžinybė.
– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria krikščionybė ir ar apskritai susiduria? Šiandien ekumeniškumo dvasia ir krikščionių bendrystės jausmas, atrodo, net stipresnis, nei bet kada anksčiau. Gal viskas visai gerai?
– Šiandien krikščionija yra labai plati. Turbūt tokios plačios nėra buvę niekad nuo pasaulio ir nuo krikščionybės atsiradimo. Pagal faktinį krikščionių skaičių tai turbūt irgi dar niekada pasaulyje nevaikščiojo tiek krikščionių – aišku, ir gyventojų dabar yra labai daug. Bet kartu šiandien yra beprecedentis kankinių skaičius. Pagal mastą, Romos laikų persekiojimai atrodo gana kukliai prieš dabar vykstančius persekiojimus. Mes, aišku, vis prisimenam Neroną, bet šiandien net kelios dešimtys milijonų krikščionių yra nuolatinėje sunaikinimo, persekiojimo ir įkalinimo grėsmėje – žinoma, Kinijoje, kai kuriose musulmoniškose šalyse, kai kuriose Afrikos valstybėse, net kai kuriuose Indijos regionuose, siaubiamos bažnyčios...
Tačiau vienas iš tokių rimtesnių iššūkių yra tas, kad mes grįžtame į ikikonstantiniškuosius laikus. Pradedant imperatoriumi Konstantinu, Krikščionybė tapo labai svarbia visuomenės ir kultūros dalimi. Dabar Bažnyčia traukiasi, yra išstumiama iš viešosios erdvės. Mums, krikščionims, kažko ypatingo čia daryti nereikia. Tiesiog turime suvokti, kokiame laike gyvename, ir žinoti, kad kitaip, tikriausiai, jau nebebus. Gyvename Evangelijai nepalankiais laikais.
Bet pagrindinis ir svarbiausias iššūkis yra pasitikėjimas Biblija kaip Dievo Žodžiu. Juk Biblija yra visų gerų, šventų dalykų šaknis, o ne tik viena iš daugelio senovinės išminties knygų. Tai yra gyvas Dievo Žodis. Liuteronybės iššūkis ir esmė yra visuomet grįžti prie Žodžio. Juk ir pirmasis velnio klausimas žmonėms buvo – ar iš tiesų Dievas tai sakė, jau pačiame klausime įsukant melą. Ir mes nuolat klausiame, abejojame: „ar iš tiesų Dievas tai sakė?“. Skaitydamas Šventą Raštą galiu pasakyti – taip, sakė tai, ką sakė.
Netobulumo ir nuodėmių visur yra daug, tačiau jas svarbu įsivardinti sau – tiek žmogui, tiek Bažnyčiai.
– Iš Lietuvos regionų šiandien žmonių sutraukia į didžiuosius Lietuvos miestus ar apskritai išvyksta iš šalies laimės ieškoti svetur. Kaip šiuo metu laikosi Lietuvos liuteronų bendruomenės?
– Na, laikosi kaip ir visa Lietuva panašiai. Lietuvoje mes turime penkiasdešimt keturias parapijas, dvidešimt vieną kunigą ir keletą parapijų bei kunigų, tarnaujančių už Lietuvos ribų. Žinoma, atokios miestelių parapijos mažėja dėl demografinių pokyčių. Matyt Bažnyčiai reikės ieškoti kažkokių sprendimų artimiausiais dešimtmečiais. Kai kur net ne tai, kad nebėra liuteronų – ten nėra jokių žmonių ir tai, ką vadiname misijų laukais, ir yra laukai tiesiogine tų žodžių prasme – plotai be žmonių.
Žinoma, yra ir kitas reikalas – turime susimąstyti, kaip mes galime plėtoti veiklą miestuose. Mūsų Bažnyčiai tai nėra taip paprasta. Lietuvoje esam jau daugiau kaip 450 metų ir beveik visą tą laiką gynėmės, gyvenome kažkokiame suspaudime ir visuomet kabėjo išlikimo klausimas. Tikriausiai kiekvienai liuteronų kartai kildavo ta pati mintis, kad štai, ši karta jau paskutinė. Kiek skaitome, tiek matome, jaučiame pasikartojant tą pačią mintį. Bet ji apskritai būdinga liuteronams, ne vien Lietuvos. Tačiau Dievas kažkaip vis išlaiko mus.
Savotišku iššūkiu šiandien tapo perėjimas iš tokio gynybinio mąstymo, nusistatymo, į skelbimo nuotaikas. Į tai, kad turime ne gintis, bet skelbti. Juk ir Bažnyčia yra skirta ne apsigynimui, o išganymui, Dievo Žodžio skelbimui taip, kaip mes suprantame esant teisinga, gręžtis į atgailą ir kitus kviesti kartu.
– Ir paskutinis klausimas vėl apie Kalėdas – ką mes pamirštame, kalbant apie šią šventę, ir ką mums derėtų prisiminti?
– Tai pasikartosiu. Vis yra pavojus pamiršti Kristų. Per Kalėdas prisiminkime, kad Dievas mus myli. Tokia yra pagrindinė Kalėdų žinia. Ir tai neturėjo nuskambėti kaip koks banalus pasakymas, maždaug, „nesijaudink, viskas bus gerai“. Ne, jis reiškia intensyvią Dievo meilę, kuri yra tėviška meilė, kuri yra ir tas savo Sūnaus atidavimas mūsų pasauliui. Tai parodo, kad artimiau mūsų pamilti Dievas turbūt niekaip negalėjo, nes Jis prisiėmė žmogaus kūną ir bus žmogumi visą amžinybę. Tai, aišku, žmogišku protu sunkiai suvokiamas dalykas, kad Dievas tapo žmogumi ir gyvena tarp mūsų. Jis – Dievas ir Žmogus. Mes suprantame, kad tokia didžiulė meilė yra ne dėl kažkokio abstraktaus žmonijos gėrio, bet dėl manęs, dėl mano išgelbėjimo ir aš esu Jo gimimo ir mirties priežastis bei dalininkas. Tad Dievas mus myli.
Žinoma, mums svarbu į savo artimus pažvelgti kaip į dovaną. Viena didžiausių visuomenės bėdų, kurią galima per Kalėdas pašalinti, yra nedėkingumas. Mūsų visų. Kalėdos yra puikus laikas padėkoti Dievui ir atsigręžti į artimą savo. Aišku, mes dovanojame dovanas, visko linkime, sveikiname, kiek pavyksta, bet kartu turime Dievui padėkoti už tai, kad turime artimus žmones, kurie mums padeda keliauti per gyvenimą.
Taip pat tai yra puikiausia proga atleisti priešams. Iš tiesų atleisti – tai ne šiaip „negalvosiu, tegul jis ten būna sau“. Sąmoningai atleisti, prisimenant Tėve mūsų: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Atleisti, žinant, kad Dievas ir man atleidžia.
