Apie Sovietų Sąjungos iširimą:
„Gerai, kad buvo pralieta nedaug kraujo. Aš manau, kad tai Jelcino nuopelnas – kad SSRS tautos išsiskirstė be didelio kraujo praliejimo.“ (2011.08.20)
Laisvę:
„Mes atgavom ne tiktai laisvę, bet ir prisiėmėm atsakomybę. Čia yra mūsų silpnoji vieta šiandien, nes daug žmonių tiesiog naudojasi.“
Valstybės pamatą:
„Motinos išlaikė Lietuvą, jų ginklas buvo meilė ir žinojimas, kad reikia gyventi.“
Ekonomiką:
„Didžioji tarptautinė finansų krizė – tai pirmiausia ir iš esmės sąžiningumo krizė. Ir iš čia griuvo finansų sistemos. Bankai ir vyriausybės veikė nesąžiningai, apgaudinėjo, sukčiavo...“
Lietuvos priešus:
„Kuo daugiau sumaišties Lietuvoje, tuo geriau marsiečiams.“
Rusiją:
„Rusijoje nekyla grėsmė demokratijai, nes ten demokratijos nėra. Negali kilti grėsmė tam, ko nėra.“
Požiūrį į Lietuvą Europoje:
„Užtenka Gražuliui registruoti kokią nesąmonę, ir kitą dieną visa Lietuva kalta. Kokia ji baisi valstybė, kad gimsta tokie sumanymai. Gimsta. Yra smegenų, kuriose gali gimti bet kas.“
Istoriją:
„Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“.
Šachmatus:
„Jie yra mąstymo (tad ir idėjų), gebėjimų varžybų (arba kovos), paties gyvenimo modelis. Treniruoklis. Po jo protas geriau veikia, gali eiti į gyvenimą.“
Politiką:
„Politika – ne žaidimas. (Juolab ne verslas). <…> Skirtumas nuo šachmatų ir tas, kad kai prieini prie politinės „lentos“, tenka ne pradėti, o įsijungti, nes veiksmas („žaidimas“, kova, kūryba) jau vyksta.“
A.Brazauską ir save:
„Mes stovėjome tose pačiose, tačiau nelabai glaudžiose barikadose. Ir kai kas stovėjo pirmose eilėse, o kai kas – gale.“
Literatūrą:
„Man patinka literatūra, kuri trumpai pasako daug ir kuri nesistengia pasakyti visko, bet paliečia beveik viską.“
M.K.Čiurlionį:
„Gyvenimas turi būti didelis. Kaip mums neprarasti didelio gyvenimo? Pasižiūrėkim į Čiurlionio kūrybą.“
Krepšinį:
„Jau seniai bebuvau krepšinio varžybose. Rungtynes stebiu televizoriaus ekrane. Jei varžybos įtemptos, tampu labai azartiškas, nerimauju.“
Savo padėtį:
„Nesu joks viršininkas. Tačiau jų klausydamasis žinau, ką viršininkai galvoja.“
Savo nuodėmes:
„Aš labai dažnai klystu, ir istoriškai, ir kitaip, gal ir dabar.“
Dievą:
„Dievas yra labai didelis, nelyginant visa, kas yra visose erdvėse. Jis geros valios, nes kitaip nieko nebūtų. Bet svarbiausia, kad Jo būtų vidinėje žmogaus erdvėje. O yra ir kitas Jo pavidalas, lietuviškas. Tai Dievulis, geros širdies ir supratingas, pas kurį nueisime.“
Vytauto Lansbergio biografijos štrichai
Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje.
Baigė Vilniaus konservatoriją. V.Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.
V.Landsbergis buvo vienas aktyviausių Lietuvos Sąjūdžio veikėjų, jo vadovas. 1990 m. kovo 11 d. V.Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. V.Landsbergis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu, vėliau vadovavo Seimui, o nuo 2004 m. yra Europos Parlamento narys. Už savo politinę bei visuomeninę veiklą jis įvertintas daugybe premijų bei apdovanojimų.
V.Landsbergis su žmona Gražina užaugino dvi dukras ir sūnų, sulaukė dešimt vaikaičių ir keturių provaikaičių.
