Dėl to buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas įspėjo savo tradicinėje kalboje iš Signatarų namų balkono Vasario 16-osios proga.
Kalbėti į balkoną išėjusį V.Landsbergį susirinkę žmonės pasitiko garsiais plojimais ir „ačiū!“, „Lietuva“. Net jam kalbant buvo girdėti šūksniai „Lietuva bus laisva!“ ir plojimai. Tiesa, skambėjo ir gerokai tylesni „gėda“.
„Mažiausia, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir vidaus peštynių. Bet nejau atsisakysim to malonumo? – retoriškai klausė jis, sveikindamas Vilniaus pilėnus ir visos Lietuvos žmones. – Patriukšmauti kaimyno gryčiai jau degant.
Verčiau dainuokim, broliai, kurių širdys laisvos. Ir pasidžiaukim, kad mūsų tiek daug.“
Vienas žinomiausių mūsų šalies politikos ir visuomenės veikėjų ragino visus geros valios žmones telktis ir vienytis.
„Supraskite ir atjauskite vienas kitą, brolis broliui nestatykite tūžmasties kartuvių, nes esame vieno Tėvo vaikai.
Nusišypsokime dangui ir saulei, melskim taikos ir gėrio, nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą.“
Pasak jo, ne toks didelis skirtumas, ar žmoniją išmarins virusų pandemijos, ar sudegins karo beprotybė, ar panaikins pačios planetos maištas prieš žmogų per kintantį klimatą, lemties vandenynų naujasis tvanas.
Nebūkim tie, kurie nesugeba pakelti galvos nuo dubenėlio ir apsidairyti pasaulyje.
Kur tokiame pasaulyje vieta žmogui, esą nulems širdis. „Kaip sakė Vilniaus pranašas Adomas, kuris gyveno visai netoli šios vietos: „Turėk širdį ir žiūrėk į širdį“. „Miej serce i patrzaj w serce“.
Tai – patarimas pačiam pasauliui“, – kalbėjo V.Landsbergis ir įspėjo, kad beširdis pasaulis žus baimės ir įniršio kančiose.
„Širdies ligonė Lietuva prie Baltijos ir Astravo, per mažai mylinti savo vaikus, nors šiandien jų čia išties daug, vargu bau išliks, jei nesusivoks, jeigu nesikeis.
Nebent liks prisiminimas, kad buvo graži šalis, kur upės teka; kad buvo gabi ir darbšti tauta, kuriai svaigintis pykčiu kartą tapo svarbiau, negu gyventi kaip broliams ir seserims.“
Kaip išlaisvinti Lietuvos širdį nuo pykčio pandemijos, retoriškai klausė V.Landsbergis, nuo abejingumo viskam, nuo keršto, kodėl esi toks šiaipsau?
Dievas esą nekaltas, kad neuždraudė blogio, jis tiesiog leido džiaugtis gyvenimu – dangumi ir saule, bet kartu leido mums išmėginti save, ar esame verti gyvenimo ir Lietuvos saulės, kuri tamsumas prašalina.
V.Landsbergis priminė istoriją iš Šventojo Rašto: kaip vyriausias sūnus Ezavas už lęšių dubenėlį pardavė savo pirmagimystės teisę ir atsisakė tėvo palikimo. Lietuvoje esą panašiai buvo daroma prieš aštuoniasdešimt metų.
„Nebūkim tie, kurie nesugeba pakelti galvos nuo dubenėlio ir apsidairyti pasaulyje, – linkėjo Atkuriamojo Seimo pirmininkas. – O pasaulis, kuriame godulio daugiau, negu proto, juolab – širdies ir sąžinės, yra atslinkęs jau prie naujo karo bedugnės krašto. Ir tempia mus, Lietuvos vargšus. Tai – šaukimas atsikvošėti.“
Ukraina jau atvirai užpulta ir stoja į „savą Tėvynės karą grumtynėse su Kremliaus fašizmu“. „Godus, pagiežingas rusofašizmas bet kurią dieną, pasitrainiojęs pasieniais, atsiris ir į Lietuvą“, – nuogąstavo V.Landbergis.
Jo žodžiais, mums mažiausiai reikia vidaus peštynių – verčiau dainuoti ir džiaugtis, kad mūsų tiek daug.
„O kas galėtų paneigti galimybę, kad Aukščiausiasis stebi iš labai aukštai ir mąsto, kaip Rūpintojėlis, ką jam toliau su ta Žeme daryti.
Gal nutars pamėginti gėrybės projektą po mirtino karo iš naujo kitoje planetoje? Gal sumanys kitokią žemės gėrybę ir naują sąmonę?
Mat neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo baubimu skelbti džiunglių „laisvę“, yra juodasis nakties klastūnas.
Todėl mėginkim visi rasti savyje Jo šviesą, žmoniškumo ir gerumo šviesą. Išgirskime pamirštą mokymą, brolystės pašaukimą ir tiesą, kuri padarys mus laisvus.
Mat neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo baubimu skelbti džiunglių „laisvę“, yra juodasis nakties klastūnas. (Po šio sakinio prie Signatarų namų nuskambėjo garsūs plojimai – red. past.).
Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. „Turėk širdį ir žvelk į širdį“. <…> Ir pragaro vartai mūsų nenugalės.“
V.Landsbergiui baigus kalbėti, susirinkusieji jį išlydėjo skanduodami „Ačiū!“
