Tai – atsakas į Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą Lukiškių aikštėje įrengti paplūdimį.
Kaip aiškino valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, Lukiškių aikštė yra reprezentacinė Lietuvos aikštė.
„Toje aikštėje yra nužudyti sukilimo dalyviai, daug dalykų, kurie neleidžia imtis tokių reiškinių, kurių ėmėsi Vilniaus savivaldybė įrengdama kažkokį pliažą. Jis pažeidžia bet kokius pagarbos mūsų istorijai principus“, – dėstė jis.
Nevykęs simuliakras
Leidinį „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ parengusi istorikė habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto (LII) vyriausioji mokslo darbuotoja Tamara Bairašauskaitė sakė, kad visi sukilėliai, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, buvo pakarti arba sušaudyti Lukiškių aikštėje.
Tai rodo istoriniai dokumentai, Rusijos imperijos valdžios įsakymai, ataskaitos, apie tai skelbta spaudoje.
„Tik Lukiškių aikštėje. Ten buvo egzekucijų vieta visą tą laiką“, – sakė istorikė.
Ten buvo egzekucijų vieta.
T.Bairašauskaitės teigimu, turime galvoti apie tai, kad visuomenei labai svarbi istorinė atmintis.
Taip susiklostė, kad Lukiškių aikštė istoriškai tapo vieta, kurioje, jos nuomone, tikriausiai turėtų būti ar memorialas, ar atminimo, susikaupimo vieta.
„Aš nesakau, kad ji neturėtų būti rekreacinė. Žmonėms reikia žalumos, žmonėms būtinai reikia vietų, kur jie galėtų pasivaikščioti, pailsėti, bendrauti. Visa tai yra labai gerai ir aš nemanau, kad ta aikštė turėtų būti labai liūdna. Nors mes neturime Vilniuje tokios vietos, kurioje labai vienareikšmiškai būtų aišku, kad tai yra atminties vieta, skirta būtent toms kančioms“, – komentavo ji.
Visa Lukiškių aikštės apsuptis simbolizuoja kančias. Pasak T.Bairašauskaitės, apie ją – ir buvęs KGB pastatas, ir kalėjimai, joje žudyti žmonės.
„Aš suprantu mūsų miesto merą, kad jis norėjo čia pasirūpinti vilniečiais, kad jie neliūdėtų ir taip toliau. Bet, mano akimis žiūrint, tai nebuvo labai vykusi idėja. Man pliažai netrukdo apskritai. Labai gražu, kad yra kurortinis miestas. Bet šitas pliažas yra surogatas, mano akimis žiūrint. Iš tikrųjų tai yra simuliakras. Labai nevykęs, tarp kitko“, – mano istorikė.
Šitas pliažas yra surogatas, mano akimis žiūrint. Iš tikrųjų tai yra simuliakras. Labai nevykęs, tarp kitko.
T.Bairašauskaitė akcentavo, kad jai nepatinka tokie griežti simboliai, kurie verčia žmones liūdėti arba nuolat prisiminti kančią.
Ji pasakojo, kad jai didžiausią įspūdį paliko Šveicarijoje esantis paminklas, skirtas įamžinti žuvusių šveicarų karių atminimą, – oloje iškaltas liūtas.
„Žinote, ten niekam neateis į galvą sėdėti ir degintis. Ir ta vieta yra nuostabi. O pas mus kažkaip tokių nuostabių liūdesio vietų nesugeba sukurti: tai Vytį kokį įkiša pabaisišką, tai stelų kažkokių reikalauja. Aš manau, kad reikia klausti žmonių, kurie turi ir inteligentišką sielą, ir gerą estetinį skonį. Ir vis dėlto tai turi būti atminties vieta. Graži atminties vieta“, – pažymėjo T.Bairašauskaitė.
O pas mus kažkaip tokių nuostabių liūdesio vietų nesugeba sukurti: tai Vytį kokį įkiša pabaisišką, tai stelų kažkokių reikalauja.
Didelis ideologinis krūvis
Paklaustas, kaip vertina tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta dėl Lukiškių aikštės, LII direktorius profesorius Alvydas Nikžentaitis sakė, kad tai yra žaidimai smėlio dėžėje.
Juose dalyvauja kelios grupės: Seimo nariai, įvairios politinės partijos ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Istoriko manymu, R.Šimašiaus idėja netradiciškai pristatyti miestą yra labai sveikintina. Pliažo variantas tam esą labai geras.
Tačiau šiuo atveju jam įrengti pasirinkta ta aikštė, dėl kurios buvo aišku, kad kils daugiausia kontroversijų.
„Pavyzdžiui, alternatyvų buvo ne taip jau mažai. Pagaliau, kodėl nebuvo galima padaryti pliažo prie savivaldybės? Ir čia būtų lygiai taip pat nuskambėjusi šita iniciatyva pasaulyje. Bet čia nebūtų buvę tokio vidaus politikos užtaiso“, – pabrėžė jis.
Pagaliau, kodėl nebuvo galima padaryti pliažo prie savivaldybės? Ir čia būtų lygiai taip pat nuskambėjusi šita iniciatyva pasaulyje. Bet čia nebūtų buvę tokio vidaus politikos užtaiso.
A.Nikžentaitis pažymėjo, kad ir kaip bebūtų, Lukiškių aikštė turi memorialinę funkciją.
Pasak jo, priimant sprendimus dėl tokių objektų pagrindinis reikalavimas politikams yra, kad bet koks jų žingsnis neturėtų vesti visuomenės į susipriešinimą.
Esą šiuo atveju R.Šimašius kažkuria prasme pažeidžia šituos dalykus.
„Kitas dalykas tai yra pakankamai, mano galva, prasta viso šito reikalo komunikacija. Kas yra ne pirmas atvejis dabartinio mero kadencijos metu. Nes, jeigu aš neklystu, pati Lukiškių aikštė yra suplanuota kaip daugiafunkcė aikštė. Ir, sakykime, viena iš funkcijų – apie ką visi kalba – yra memorialinė funkcija, bet kita iš tikrųjų yra rekreacinė, kurioje tokios veiklos, kokios dabar yra vykdomos, tarsi nėra draudžiamos.
Tai, mano galva, šitas tam tikras reakcijas, tokias pakankamai aršias, iš tikrųjų sukėlė pats sprendimų priėmimo būdas ir nemokėjimas savo sprendimų tinkamai iškomunikuoti. O gal čia už to būta ir tam tikrų sąmoningų veiksmų, nes, kaip žinome, blogos reklamos nėra ir politikams visą laiką yra labai svarbu būti pirmuose puslapiuose, būti matomiems. Bet čia jau yra tam tikros spekuliacijos. Kiek jos yra pagrįstos, aš nesiimsiu apie tuos dalykus svarstyti“, – komentavo A.Nikžentaitis.
Pastarąjį dešimtmetį Lukiškių aikštei, profesoriaus teigimu, buvo suteiktas didžiulis ideologinis krūvis.
Surasti naujus akcentus, atsitraukiant nuo ideologijos, kai visas mąstymas yra fiksuotas, yra be galo sudėtingas uždavinys.
Tačiau diskusijos dėl panašių objektų dažnai vyksta ir kitose šalyse. Tai nėra kažkoks Lietuvos išskirtinumas.
A.Nikžentaitis prisiminė, kad savu laiku siūlyta idėja, kuri rėmėsi į Lukiškių aikštės istoriją nuo XIX amžiaus vidurio, jog ten atsirastų paminklas Laisvei.
Esą tuo metu būta neformalių svarstymų, kad geriausias laisvės simbolis – didžiulis fontanas su aplink besideginančiais, besilinksminančiais žmonėmis.
Spręsti turėtų visuomenė
Idealus modelis, kas turėtų spręsti dėl istorinės atminties įamžinimo valstybėje, A.Nikžentaičio teigimu, yra seniai visiems žinomas.
„Iš esmės kas tokiose aikštėse, kurios turi tikrai pakankamai didelį emocinį krūvį, turėtų atsirasti, sprendžia visuomenė. Visuomenė, moderuojama žiniasklaidos. Sakykime, šitoje vietoje, kai politikai mato, kad visuomenėje yra tam tikras konsensusas, kas ten galėtų atsirasti, jie priima atitinkamus politinius sprendimus. Šitoje vietoje dar pasitelkdami tam tikrą ekspertų balsą, tiesiog pasitikrindami, ar šiaip jau, dalykine prasme toks sprendimas būtų korektiškas ar ne. Tai yra tas, sakykime, idealus variantas“, – aiškino LII direktorius.
Iš esmės kas tokiose aikštėse, kurios turi tikrai pakankamai didelį emocinį krūvį, turėtų atsirasti, sprendžia visuomenė.
Tačiau, anot profesoriaus, tą idealų variantą sunku pasiekti. Juo labiau nereikia svajoti, kad jį galima pasiekti tais metais, kai vyks rinkimai, o politikai nori pasižymėti.
Todėl, A.Nikžentaičio nuomone, debatų dėl Lukiškių aikštės bus dar pakankamai daug.
T.Bairašauskaitės teigimu, klausimas, kas turėtų spręsti, kaip įamžinti istorinę atmintį, yra pats sunkiausias. Niekada nebus taip, kad visiems viskas patiks.
Istorikė sakė mananti, kad pirmiausia reikia atsisėsti, ištirti istorinę tiesą ir normaliai tai perteikti visuomenei, tarkime, per knygas, filmus ir panašiai.
Jos manymu, labai negražūs, vandališki veiksmai, kaip lentos J.Noreikai-Generolui Vėtrai nukabinimai, vėliau – užkabinimai, apie mūsų visuomenę nieko gražaus nepasako.
„Tai nėra tie poelgiai, kurie galėtų leisti išspręsti tokius labai skaudžius klausimus. Vieniems skauda viena, kitiems skauda kita. Ir reikia juos girdėti, ir reikia į visus įsiklausyti. Bet pirmiausia – sužinoti tiesą. O paskiau jau žiūrėti, normaliai, ramiai spręsti, ką daryti, kaip daryti, irgi su didžiule pagarba atminčiai“, – akcentavo T.Bairašauskaitė.
Tai nėra tie poelgiai, kurie galėtų leisti išspręsti tokius labai skaudžius klausimus.
Perlaidoti Rasų kapinėse
1863 metų birželį – 1864 metų kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui.
Tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui.
Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus.
Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą.
„Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą A.Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje.
Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis.
Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai bei kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.
20 sukilėlių palaikai surasti ant Gedimino kalno. Kur palaidotas S.Išora – kol kas nėra tiksliai žinoma, tik spėjimai.
