„Derybos Minske vertinamos iš skirtingų perspektyvų. Vieni žiūri istoriškai prisimindami net 1938 metų Miuncheną, bet galima pasižiūrėti ir ne tokius senus susitarimus. Tarkim, kuo baigėsi susitarimas turintis vos ne identišką Minsko grupės pavadinimą Kalnų Karabacho klausimu? Daugiau nei dvidešimt metų vilkinamu ir neišspręstu konfliktu. Galima prisiminti ir 2008 metų susitarimą dėl Gruzijos – ar Rusijos Federacija jį įgyvendino? O ar 2014 metų rugsėjo mėnesio derybų pasiekimai buvo vykdomi? Visose šiose derybose buvo skirtingų veikėjų, o štai Rusija dalyvavo visuomet“, – BNS ketvirtadienį sakė politologas.
Kompromisas – trumpalaikis sprendimas
Pasak jo, taip ir šios derybos yra tik dar vienas akivaizdus įrodymas, jog Kremlius yra tiesiogiai atsakingas už karinius veiksmus Rytų Ukrainoje.
Žiūrint į derybas kaip į visą apimantį procesą, jos baigiasi ne susitarimu ir net ne pasirašyta sutartimi, o sutarties vykdymu. O anksčiau minėti pavyzdžiai daug vilčių neteikia, – sakė V.Jurkonis.
„Galų gale, juk jei V.Putinas paskelbia paliaubas nuo vasario 15 dienos, reiškia, karo mygtukas spaudomas būtent Maskvoje“, – sakė jis.
Komentuodamas Minsko susitarimą, V.Jurkonis pažymėjo, jog gana skirtinga Rusijos prezidento Vladimiro Putino bei Ukrainos vadovo Petro Porošenkos retorika rodo, jog „kalbėti apie kažką daugiau nei kompromisą negalime, o tai, deja, reiškia trumpalaikius sprendimus“.
„Optimistiškas scenarijus būtų sunkiosios ginkluotės atitraukimas, galbūt apsikeitimas belaisviais. Visgi žiūrint į derybas kaip į visą apimantį procesą, jos baigiasi ne susitarimu ir net ne pasirašyta sutartimi, o sutarties vykdymu. O anksčiau minėti pavyzdžiai daug vilčių neteikia“, – sako V.Jurkonis.
Derybos skatina Rusijos tyčiojimąsi iš diplomatijos?
Taip pat jis kelia klausimą, ar siekiai derėtis su V.Putinu neskatina „Rusijos valdžios ir toliau tyčiotis iš tokių diplomatinių pastangų“.
„Harvardo Teisės mokyklos profesorius Robertas Mnookinas yra parašęs knygą „Derybos su velniu – kuomet derėtis, o kuomet kovoti“, kurioje svarstoma, ar reiktų derėtis su teroristais, Talibanu, tokiomis valstybėmis kaip Iranas ar Šiaurės Korėja. O ar yra kokia nors prasmė derėtis su Kremliaus atstovais, kurie sąmoningai ir nuolat pažeidžia tarptautinę teisę? Užpuldami Ukrainą jie pažeidė ne vieną tarptautinį susitarimą, taip pat daugiašalius bei dvišalius susitarimus?“ – sako VU TSPMI dėstytojas.
Kita vertus, politologas pažymi, kad derybų procesas prasidėjo paslaptingu V.Putino laišku Vokietijos kanclerei Angelai Merkel kaip tik tuomet, kai Vašingtone rimtai pradėtas svarstyti Ukrainos paramos ginklais klausimas. Pasak politologo, tai rodo V.Putino nuogąstavimą ir bandymą vilkinti procesą imituojant, jog yra ir kitokių, ne karinių, būdų spręsti konfliktą.
„Reikia tikėtis, jog Vakarai nebus užliūliuoti nesibaigiančiu derybų procesu, ir yra susidėję saugiklius, jei bus bandoma vilkinti susitarimus bei jų įgyvendinimą“, – sako V.Jurkonis.
Pagrindo keisti ES poziciją – nėra
Jis taip pat pažymi, kad šuo metu nėra jokių prielaidų keistis Europos pozicijai Kremliaus atžvilgiu.
„Maža to, reikėtų nepamiršti ir situacijos pačioje Rusijoje, kurioje praktiškai eliminuota nepriklausoma žiniasklaida, o pilietinė visuomenė yra skaldoma ir sistemiškai ribojama vis naujų įstatymų, o aktyviausi jos nariai sodinami už grotų ir tai irgi yra daugelio Rusijos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas“, – pastebi politologas.
Po pusę paros trukusių Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių derybų Minske paskelbta, kad Rytų Ukrainoje sekmadienį įsigalios paliaubos, o Kijevo vyriausybės pajėgos ir Rusijos remiami separatistai atitrauks sunkiąją ginkluotę iš 50 kilometrų pločio buferinės zonos.
