Prezidentas G.Nausėda buvusių krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrų Raimundo Karoblio ir Lino Linkevičiaus nutarė neskirti ambasadoriais.
Jiems, šalies vadovu įsitikinimu, reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis.
Abu šie nepartiniai ministrai neseniai dirbo „valstiečių“ suformuotoje Vyriausybėje.
R.Karoblį į pareigas greičiausiai parinko prezidentė Dalia Grybauskaitė, o L.Linkevičių delegavo tuomečiai „valstiečių“ koalicijos partneriai socialdemokratai.
L.Linkevičius taip pat turėjo ir Seimo nario mandatą. Suskilus Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP), jis pasirinko „socialdarbiečius“, kurių frakcijai Seime ir priklausė.
Vienodi standartai ir viceministrams, ir ministrams
Savo sprendimą neskirti minėtų dviejų asmenų ambasadoriais G.Nausėda argumentavo tuo, jog politinių paskyrimų į diplomatinę tarnybą galėtų nelikti ne tik viceministrų, bet ir ministrų lygmeniu.
Esą visiems reikėtų taikyti vienodus standartus.
Jeigu depolitizuojame viceministrų lygiu, turime kalbėti ir apie depolitizaciją ministrų lygiu.
„Labai remiu užsienio reikalų ministro pastangas depolitizuoti diplomatinę tarnybą. Jo pastangomis Seime buvo priimtas Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisymo projektas.
Šį projektą aš patvirtinau, ir pagal šį įstatymą, yra numatoma, kad viceministrų sutartys dėl diplomatinės tarnybos yra išbraukiamos iš šio įstatymo turinio.
Jeigu depolitizuojame viceministrų lygiu, turime kalbėti ir apie depolitizaciją ministrų lygiu. Tai būtų visiškai logiška“, – praėjusią savaitę per spaudos konferenciją svarstė prezidentas, tačiau abejojo, jog tai derėtų reglamentuoti įstatymu.
-
Prezidentas: L.Linkevičiui ir R.Karobliui reikalingas „atšalimo laikotarpis“
-
Atsisakęs skirti eksministrus ambasadoriais, G.Nausėda svarsto „politinį atšalimą“ įtvirtinti įstatymu
-
G.Nausėda sako nesantis įsitikinęs, kad „politinį atšalimą“ reikia reglamentuoti įstatymu
-
Seimo vicepirmininkas apie G.Nausėdos propaguojamą „politinį atšalimą“: daroma žala valstybei
Sunkumai dėl nurodymų vykdymo
Jo vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė svarstė, jog politiškai šališkam asmeniui gali kilti sunkumų įgyvendinant oponentų darbotvarkę.
„Kai potencialiai ambasadorius buvo praeitos Vyriausybės ministru, šiuo atveju „valstiečių“ vadovaujamos Vyriausybės ministru, jis dabar turėtų vykdyti konservatorių vadovaujamos Vyriausybės nurodymus. Yra tame sunkumo“, – anksčiau interviu 15min kalbėjo A.Skaisgirytė.
Galiausiai G.Nausėda teigė nežinantis tokio atvejo, jog ministras nepraėjus kuriam laikui būtų paskirtas ambasadoriumi.
„Man nežinomas Lietuvos istorijoje toks atvejis, kai ministru buvęs žmogus iš karto taptų ambasadoriumi. To aš nematau ir susipažindamas arba priimdamas skiriamuosius raštus iš užsienio valstybių ambasadorių Lietuvoje.
Tai yra labai įvairių patirčių ir karjeros žmonės, bet taip pat ateinantys į šias pareigas ne iš ministrų pozicijos“, – dėstė jis.
Visgi atvejų, kai Lietuvoje ministrų pareigas ėję asmenys iš karto po to tapo ambasadoriais, buvo.
Patirtis ministro pareigose pravertė
Tokia dalia teko dabartiniam Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Arūnui Gelūnui.
2010 metais jis, Tautos prisikėlimo partijos iniciatyva, tapo kultūros ministru. Šias pareigas ėjo iki 2012 metų ir, besibaigiant Vyriausybės kadencijai, buvo paskirtas ambasadoriumi prie UNESCO.
Kalbų, kad prieš tai derėtų „politiškai atšalti“, A.Gelūnas teigė nepamenantis, o patirtis kultūros ministro poste esą labai pravertė.
„Nei ten mane labai gėdino, kad aš turiu atšalti, nei aš pats jaučiausi, kad turiu atšalti. Labai pravertė ta patirtis paskui dirbant UNESCO ir pavyko pasiekti neblogų rezultatų“, – 15min pasakojo jis.
„Kultūros sritis glaudžiai siejosi su UNESCO ambasadoriaus pareigybe, kur labai didelė dalis turinio, su kuria teko dirbti, irgi buvo kultūrinė: jau nekalbant apie paveldą, bet ir žiniasklaidos reikalai, švietimas, pasaulio atminties sąrašo dalykai.
Man nepaprastai pravertė ministro patirtis kultūros srityje, ir net ankstesnės žinios, kurias atsinešiau iš akademinio pasaulio“, – teigė A.Gelūnas.
Nesutarimų su centro kaire nebuvo
Tiesa, jis sutiko, kad tarp atstovavimo tarptautinėje organizacijoje ir kokioje nors užsienio valstybėje yra skirtumas.
„Tai nėra standartinė pozicija, kad aš būčiau paskirtas kur nors į valstybę kokiu nors ambasadoriumi. Tai galbūt būtų skatinę kalbas ir kiltų klausimai, kaip čia taip greitai, nedirbus diplomatinio darbo, tiktai pabuvus ministru, politiku“, – svarstė A.Gelūnas.
Kultūros ministro pareigas jis ėjo dešiniųjų Vyriausybėje, kai vėliau postus perėmė centro kairė. Ar būnant ambasadoriumi prie UNESCO dėl to kilo nesklandumų?
A.Gelūnas patikino, kad ne.
Tikslai buvo universalūs – Lietuvos interesų gynimas.
„Diplomatas neturėtų būti politiškai šališkas ar veikti priklausomai nuo politinės kairės ar dešinės permainų. Tikslai buvo universalūs – Lietuvos interesų gynimas. Tiek su dešine, tiek su kaire politine pakraipa Lietuvoje egzistuojančia man tuos interesus visai neblogai pavyko ginti.
Ir su tuo metu atvykstančiais politikais, įskaitant ir premjerą Algirdą Butkevičių, kultūros ministrą Šarūną Birutį, kurie tarsi buvo ir centro kairės Vyriausybės atstovai, trinčių ar įtampų, nesutarimų tikrai nebuvo“, – teigė jis.
Iš Švietimo ministerijos – į ambasadą Švedijoje
Tiek ministro, tiek ambasadoriaus pareigas kadaise išbandė ir konsulato Seinuose, Lenkijoje, vadovas Remigijus Motuzas.
2004 metais jis prisijungė prie Algirdo Brazausko vedamos LSDP bei tapo šio politiko vadovaujamos Vyriausybės švietimo ir mokslo ministru.
2006-aisiais birželį atsistatydinus Vyriausybei, lapkritį R.Motuzas buvo paskirtas ambasadoriumi Švedijoje.
R.Motuzui tapus ambasadoriumi, prezidentas Valdas Adamkus išreiškė viltį, jog jis prisidės prie abiejų šalių partnerystės gilinimo.
Diskusijų apie „politinį atšalimą“ R.Motuzo atžvilgiu, bent jau sprendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje, tuomet nebuvo.
Su juo susisiekti ir apie tai pasikalbėti 15min nepavyko.
Beje, kadaise ir pats L.Linkevičius ėjo Lietuvos ambasadoriaus prie NATO pareigas.
Antrąkart politikas jas užėmė 2005 metų rugpjūtį, kai dar 2004 metų gruodį buvo krašto apsaugos ministru.
Diplomatai gali priklausyti partijoms
Ambasadorius užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos skiria prezidentas Vyriausybės teikimu.
Konkrečią kandidatūrą prieš tai apsvarsto Seimo Užsienio reikalų komitetas, užsienio valstybė turi duoti sutikimą priimti siūlomą diplomatinį atstovą.
Diplomatinės tarnybos įstatyme terminas „politinis atšalimas“ nėra apibrėžtas ar vartojamas.
Čia teigiama, kad diplomatas, įskaitant ir ambasadorių, turi teisę būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariu, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariu, ne tarnybos (darbo) laiku dalyvauti politinėje veikloje.
Apribojimai dėl darbo tarnybą pabaigusiems valstybės politikams yra apibrėžti Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme.
Pagal jį, pavyzdžiui, ministrai vienerius metus negali dirbti ministerijai pavaldžiose įstaigose, dėl kurių priėmė sprendimus.
Metus trunkantis terminas dažnai pavadinamas „atšalimo“ laikotarpiu.
Apie darbą diplomatinėse atstovybėse čia neužsimenama.
