Ž.Pavilionis aiškino, kad šiuo metu visas pasaulis seka vertybinę užsienio politiką įgyvendinančia Lietuva.
Jis prisiminė, kad dirbdamas ambasadoriumi JAV būdavo išprašomas iš demokratų administracijos kabinetų, nes sakydavo, jog tąsyk Vašingtono pasirinkta santykių su Rusija perkrovimo politika yra milžiniška klaida, kuri baigsis intervencija į Ukrainą.
Politikas teigė, kad po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, jį pasikvietė JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja politiniams reikalams Victoria Nuland ir pasakė: „Žygi, tu buvai diplomatinio korpuso sąžinė. Mes dabar tavęs klausysime.“
Anot parlamentaro, dabar visi mūsų klauso.
„Antradienį aš neturėjau net laiko pasakyti: parodykite man nors vieną užsienio reikalų ministrą, kuris su Antony Blinkenu tiesiog draugu būtų? Jie (G.Landsbergis ir JAV valstybės sekretorius – 15min) skambinasi vienas kitam nuolat.
Arba parodykite nors vieną istorijoje užsienio reikalų ministrą, kuris su Liz Truss, kuri jau nebe premjerė, bet ilgai buvo Didžiosios Britanijos valstybės sekretorė, būtų kaip brolis ir sesuo. Jie kartu formuodavo G7 darbotvarkę. Nors vieną, kuris rašo straipsnius geriausiuose pasaulio laikraščiuose – ir rašo savo rankomis, kalba CNN, ne tik paleidžia kokį gražų tweetą.
Jis yra politikos formavimo dalis ir lyderis. Gal tai sunervino opoziciją, nes jie buvo formavimo lyderiai kitoje geopolitikos orbitos pusėje“, – interviu laidai „15/15“ kalbėjo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Esminė pamoka
– Kaip nusiteikęs grįžote vadovauti Užsienio reikalų komitetui? Ar neturėjote abejonių dėl bridimo į tą pačią upę?
– Net neturiu jausmo tokio naujumo. Gal čia iš tos diplomatinės patirties: mes paprastai vėtomi ir mėtomi kas trejus, daugiau ar mažiau, metų. Keičiame šalis. Bet šiaip grįžtame vis prie to paties – Lietuvos interesų gynimo.
O man, aišku, labai malonu, ir aš labai dėkingas partijos kolegoms, kad pasitikėjimą parodė vienbalsiai ir mūsų frakcijoje, ir vėliau iš esmės Seime.
Aš kartais su kolegomis pasikalbu – nemaniau, kad teks dar gyventi tokiais laikais.
Kai man buvo 20 metų, aš ir prie Seimo kaip filosofijos studentas stovėjau, ir prie TV bokšto. Savo mokykloje Sausio 13-ąją buvau vienas iš tų pirmųjų bokšto apsaugininkų: saugojau bokštą su beisbolo lazda ir didžiuliu vazonu – atsimenu iki šiol.
Tuo metu neįsiveržta buvo, įsiveržta buvo vėliau. Bet aš kažkaip negalvojau, kad mums vėl teks gyventi tokiame laikotarpyje.
Tikėkimės, kad mes visas krizes nugalėsime taip, kaip iki šiol jas nugalėdavome. Ir labai tikiuosi, kad mums pavyks istoriją iš naujo sukurti, t. y. nugalėti mūsų amžiną priešą ir Ukrainą įtvirtinti ten, kur mes esame.
Ir šita pozicija, aišku, man padės, šiek tiek efektyviau tai daryti.
– Tiek jūs, tiek premjerė I.Šimonytė, tiek užsienio reikalų ministras G.Landsbergis aiškino, kad į šį postą sugrįžtate būtent dėl išmoktų tam tikrų pamokų.
Bet ar nėra taip, kad grįžtate kiek pakirptais sparnais ir galbūt dabar vengsite aršesnės kritikos ar Vyriausybei, ar atskiriems mūsų užsienio politikos formuotojams? Na, kitaip tariant, būsite šiek tiek labiau kišeninis įsibūgštavęs ar kažkaip korektiškesnis, sakykime.
– Mano esminė pamoka, žinant, kiek prieštaravimų šitam istoriniam lūžiui aplink yra, bandyti visais būdais vienybę telkti. Nes tai yra labai sunku.
Antradienį tai norėjau pasakyti Seimo salėje, tiesiog nespėjau, nes laiko nebuvo: trisdešimt metų iš esmės buvo du dalykai, su kuriais mes viską pasiekėme.
Mūsų lyderystė užsienio politikoje – mes visąlaik pirmi daugeliu klausimų.
Bet šalia – ir vienybė: kairės, dešinės.
Nes kai tu lyderiauji, tau iš esmės reikia sutelkti visą šeimą aplink save.
Ji yra visų spalvų. Ir jeigu tu pats įskeli vienokią ar kitokią nesantaiką, tai iš esmės prieštarauji savo tikslui.
Darysiu viską, kad priešstatos būtų kuo mažiau. Nes esu įsitikinęs, kad strateginiu lygiu mes su visais sutariame. Tačiau visąlaik yra asmenybės, visąlaik yra taktiniai sprendimai. Ir kartais tie dalykai bendram tikslui trukdo.
Mes prieš akis turime istorinį tikslą, kurio, galima sakyti, mūsų protėviai nepasiekė, Jaltoje paaukoti. Ir jeigu mums visiems susidėjus – laisvam pasauliui, pavyks įveikti bent tą KGB šmėklą Maskvoje, ir tai gali įvykti gan greitai, manau, tai bus labai svarbu mums visiems ir man asmeniškai.
Nes mano gyvenimo tikslas, beveik 16 metų paaukojus Lietuvos įstojimui į Europos Sąjungą ir NATO, dirbti iki pabaigos, kad Ukraina įstotų.
Bet, kaip kartais pajuokauju, niekad negalvojau, kad tai gali įvykti greičiau negu mano gyvenimo pabaiga.
Tai vyksta šiuo metu, dabar, ir džiaugiuosi, kad galiu prie šio proceso prisidėti. Bet tam, kad tai sėkmingai pasiektume, mes tiesiog privalome būti vieningi.
Su A.Skaisgiryte dar nekalbėjo
– O kiek būsite vieningas su prezidentūra, prezidento institucija? Nes būta visokių takoskyrų, nesutarimų, nuomonių, išsiskyrimų, piktų replikų vieni kitų atžvilgiu – tiek prezidento jums, tiek jūsų galbūt šalies vadovui, patarėjų korpusui ir t.t., ir pan. Kaip čia viską įsivaizduojate?
Net į priėmimą buvote nekviestas. Nepaisant to, kad buvote komiteto pirmininkas ir pagal protokolą kaip ir turėjote būti kviečiamas. Tai kaip čia viską matote? Ar jau turėjote kažkokį kontaktą kad ir su Asta Skaisgiryte, prezidento vyriausiąja patarėja ir pan.?
– Kol kas neturėjau, užtenka darbų Seime. Čia reikia politinę šeimą kiek įmanoma vardan tų užsienio politikos tikslų suvienyti – užtenka darbo.
Užtenka darbo užsienyje, kur tos partinės šeimos kartais turi skirtingas nuomones – kaip Europos Parlamente šiandien dėl terorizmo. Duok Dieve, supras įvardijant Rusiją teroristine valstybe.
Aš mėgstu kartoti: tango visąlaik šokamas dviejų.
Ir tas Konstitucijos straipsnis, kur labai aiškiai pasakyta, kad mes vienas be kito negalime, kitais žodžiais tariant, kartu vykdome užsienio politiką, turėtų būti suprantama kaip kartu. Kartu reiškia kartu.
Trečiadienį turėjome tikrai gerą posėdį ir su prezidentūros atstovais, ir su Vyriausybės, ir atskirų žinybų dėl, pavyzdžiui, vokiečių brigados buvimo Lietuvoje. Puikiai sutariame ir sutarėme, kad dirbsime dieną naktį, kad tas tikslas, jog 2026 metais ne tik mūsų infrastruktūra, bet ir vokiečių brigada fiziškai būtų čia, būtų įtvirtintas.
– Bet kaip kiti klausimai, dėl kurių nesutariate? Jų buvo – vien tik tas Lietuvos atstovavimas Europos Vadovų Taryboje (EVT).
– Manau, kad sutarsime, nes sutarimas yra būtinas.
Ir toliau laikausi nuomonės, kad Vyriausybė turi dalyvauti viršūnių taryboje, nes tiesiog tai yra normali praktika.
Tik išskirtiniais atvejais prezidentai su visai kitokiomis, tiesą pasakius, prezidentinėmis sistemomis, dalyvauja išskirtinai EVT. Ir kažkaip tikiuosi, kad mes sutarsime.
Nes visąlaik jausdavau tą sutarimą, nepaisant visos tos aršios retorikos šiuo klausimu, Seime su visomis parlamentinėmis partijomis, kurios, matyt, dėl tam tikro išskaičiavimo gali kažkaip kitaip kalbėti.
Ir, tiesą pasakius, kai be viešumo kalbi su tais pačiais prezidentūros atstovais ar tiesiog profesionalais, kurie Europos Sąjungai atidavę beveik tris dešimtis savo gyvenimo, puikiai supranti, kad sutarti reikia visur, taip pat ir viršūnių taryboje.
Gal aš esu per didelis optimistas – manau, kad sutarsime.
– Bet ar paskambinsite, parašysite ar kažkaip bandysite sukontaktuoti su, tarkim, A.Skaisgiryte? Jeigu ne su pačiu prezidentu tiesiogiai.
– Na, tai niekaip neįeina į pirmininko funkcijas, manau, yra aiškiai įvardyta siekti konsensuso Seime visų pirma.
