Šiomis savaitėmis „Facebook“, turbūt ir kiti socialiniai tinklai, ūžia kalbomis apie tą baisiąją „turkišką“ konvenciją. Vieni agituoja pasirašinėti peticijas, kiti juos koneveikia, vieni apeliuoja į gamtą (biologiją), kiti į žmogiškumą... Vyksta „diskusijos“, tačiau dažniausiai vieni kitų negirdi ir nenori girdėti. Galima nesunkiai sugalvoti paaiškinimus, kodėl konvencijos tekstas gąsdina nacistinėmis idėjomis besivadovaujančius tautinius „patriotus“ ar bažnyčią, bet dauguma žmonių turbūt tiesiog bijo to, ko nesupranta. Ir visi kaltę verčia, atrodo, visai paprastai sąvokai – socialinei lyčiai. Tokio dalyko tarp socialiniais mokslais neužsiimančių žmonių lyg ir nebuvo, o štai ir visas dokumentas, regis, sukasi apie jį.
Natūraliai daugumai kyla klausimas, o kodėl negali būti paprasta lytis – kur viskas aišku ir paprasta? O štai kažkam reikėjo išrasti naują, ko gero, vien tam, kad sugriautų visą mūsų suvokimą apie save, kitus, šeimą, tėvynę...
Nežinau tikslios argumentacijos, kodėl dokumente pasirinktas šitas terminas (angl. „gender“ vietoje „sex“). Kai kurie sociologai samprotauja, kad žodis „gender“ vis dažniau radosi, pavyzdžiui, moksliniuose straipsniuose dalinai dėl to, kad anglų kalboje „sex“ gali kelti asociacijas su pačiu lytiniu aktu. Tačiau gilesnis prasmės skirtumas visgi yra. Ir biologai dažniau kalba apie „sex“ – biologinę lytį, o sociologai – apie socialinę „gender“. Šiaip tas skirtumas lyg ir aiškus – biologinę lytį apsprendžia genetika, o socialinė lytis (beje, taikoma tik žmonėms) yra apsprendžiama visuomenės. (Siauresnis kontekstas yra lyčių kultūriniai aspektai, kurie priskiriami vienai ar kitai lyčiai. Aš čia laikausi platesnio požiūrio, kur socialinė lytis apima visą mūsų suvokimą: tiek paremtą biologijos, psichologijos, antropologijos žiniom, tiek istorija ir religijomis.)
Gali atrodyti, kad leisti visuomenei „nuspręsti“ ką vadiname vyrais ir moterimis yra pernelyg sudėtinga ir net pavojinga, bet tiesa yra ta, kad remtis biologija yra gerokai sudėtingiau. Ir, matomai, dėl to viešojoje erdvėje nematome biologų, aktyviai pasisakančių šiuo klausimu.
Tiesiog gamta yra pernelyg sudėtinga. Ir šiame straipsnyje pabandysiu bent glaustai papasakoti, iš ko susideda biologinė žmogaus lytis ir kokios galimos variacijos. Gal tai padės kažkam diskusijose būti supratingesniais ar bent nesivadovauti klaidingais faktais remiantis biologija.
Tuom lyčių mokslas ir baigiasi. Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė.
Kiekvienas mokyklą pradėjęs lankyti vaikas daugmaž įsivaizduoja, kas yra ir kaip turėtų atrodyti berniukai ir mergaitės, vyrai ir moterys. Mokykla dažniausiai tą įsivaizdavimą sustiprina dar labiau. Vyresnėse klasėse per biologijos pamokas turbūt visi išmoksta ir tai, kad vyrai yra vyrais todėl, kad turi skirtingas lytines chromosomas (X ir Y), o moterys – moterimis, nes turi vienos rūšies lytines chromosomas (X ir X). Dar būna paminimi hormonai: testosteronas – vyriškas ir estrogenas – moteriškas. Tuom lyčių mokslas ir baigiasi. Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė.
Pirmiausia iš karto noriu pabrėžti, kad žmogaus rūšis (Homo sapiens) turi dvi lytis. Tai yra vyriška ir moteriška. Skirtingų lyčių individai pasižymi dimorfizmu – fiziniais ir psichologiniais skirtumais, kurie vaidino svarbų vaidmenį evoliucijoje. Šių skirtumų prasmės turbūt reikėtų ieškoti ankstyvosiose žmogaus (ne tik sapiens, bet ir kitų Homo rūšių) gyvenimo sąlygose prieš 300 ir daugiau tūkstančių metų. Tai ir yra daroma. Bet per tiek laiko mūsų gyvenimo sąlygos taip smarkiai pasikeitė, kad kai kurie požymiai, kurie buvo gyvybiškai svarbūs tada, šiandien nebėra tokie reikšmingi. Kadangi gyvenimas keitėsi taip greitai (ypač paskutiniais tūkstantmečiais), kūnas ir fiziologija tiesiog ne visada suspėja prisitaikyti prie aplinkos. Mes esame didelių biologinių pokyčių kelyje ir nelabai ką galime dėl to padaryti.
Labiausiai keičiasi lyčių vaidmenys (ta socialinė lytis), ir tuo pačiu (tik lėčiau) kinta ir su lytimis susijusi anatomija, bei fiziologija. Kol kas bendra tendencija yra vyriškų ir moteriškų požymių ryškumo mažėjimas, ir, ko gero, ateityje mes visiškai supanašėsime vieni į kitus, bet čia jau kita tema.
Taigi, mūsų rūšis turi dvi lytis (ne kaip, pavyzdžiui, bitės, skruzdėlės ar žuvys klounai) – tai kaip ir visiems aišku. Tačiau problemos iškyla, kai reikia nustatyti kuriai lyčiai priskirti tam tikrus individus. Kodėl tai gali būti sudėtinga?
Biologai išskiria bent 7 žmogaus lyties komponentus:
1. Jau minėta chromosominė lytis (XY ar XX).
2. Gonadinė lytis (sėklidės ar kiaušidės).
3. Genetinė lytis (ar veikia genai, kurie nulemia, kokie atskiri lytiniai požymiai susiformuos).
4. Vidinių lytinių organų lytis (ar susidarys sėklatakiai, ar kiaušintakiai ir gimda).
5. Išorinių lytinių organų lytis (ar susidarys moteriški, ar vyriški išoriniai organai).
6. Brendimo lytis (ar bręstant susidarys vyriški, ar moteriški antriniai lytiniai požymiai).
7. Psichologinė lytis (savęs identifikavimas, lytinė orientacija).
Pirmieji 6 komponentai nulemiami genetiškai ir yra kažkiek veikiami motinos fiziologijos (pavyzdžiui, hormonų), psichologinė lytis – genetiškai, galbūt motinos hormonų ir iš dalies – aplinkos.
Tik turint „pilną setą“ mes gauname individą, kurį dauguma suvokia, kaip vyrą ir moterį. Tačiau, kaip ir bet kurioje genų lemiamoje situacijoje, dalis žmonių viso „teisingo“ rinkinio neturi, o yra kompozitais esančių faktorių. Tai gali būti tokie maži „nukrypimai“, kaip vyrui neauganti barzda ar net tokie žymūs, kaip dvigubi lytiniai organai (vidiniai – gali būti dveji – ir moteriški, ir vyriški, išoriniai bus su abiejų lyčių požymiais iš karto).
Iš tikrųjų gali būti bet kokia visų 7 minėtų komponentų pilna ar dalinė kombinacija. Pavyzdžiui, individas gali turėti XY chromosomas, bet jo išoriniai požymiai – moteriški; gali būti XX, turėti kiaušides ir vidinius moteriškus organus, bet tuo pačiu ir penį, būti auginami kaip berniukai ir tik sulaukus brandos, atrandama, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. Arba: XY chromosomos ir vieno geno mutacija nulemia po gimimo būti identifikuojamam mergaite ir pasiekus brandą, savaime „pavirsti“ berniuku. Būna atvejų, kai po dvigubo apvaisinimo du embrionai susilieja ir gaunamas organizmas, turintis funkcionalias XX ir XY ląsteles. Dalis organų gali būti vienos lyties, o dalis – kitos. Ir daugybė kitų variantų.
Egzistuoja labai paprastas būdas nustatyti žmogaus chromosominę lytį (XX ar XY chromosomas). Genetikos paskaitų metu dėstytojas pasakojo, kad buvo laikas, kai studentai laboratorinių darbų metu tai galėdavo padaryti sau. Na, įsitikinti, kad esi XX ar XY. Tačiau karts nuo karto pasitaikydavo rezultatų, kai tyrimas duodavo visai nelauktą rezultatą. Kas būdavo ganėtinai traumuojanti staigmena pačiam tyrėjui, ypač kai tokius rezultatus gauni viešai tarp savo kurso draugų. Natūralu, kad šios praktikos vėliau buvo atsisakyta...
Paprastai, įrašant į gimimo liudijimą lytį, nėra ieškoma sėklatakių, kiaušidžių, ar gimdos.
Priežastys šios įvairovės gali būti labai skirtingos. Tiek chromosomų skaičiaus pakitimai, tiek chromosomų apsikeitimas fragmentais – Y chromosomos genai gali atsirasti X chromosomoje ir atvirkščiai. Genų mutacijos, kurios arba išjungia geną visiškai, arba susilpnina ar sustiprina jo veiklą. Gali būti ne tik su lytimi susijusių genų pakitimai, nes, pavyzdžiui, steroidinius hormonus gali gaminti ir antinksčiai, tad pakitimai juose taip pat gali pakeisti lytinių požymių formavimosi eigą.
Be visų išvardintų dar egzistuoja viena labai svarbi lytis – teisinė ar dokumentinė. Tokia, kur būna įrašoma į žmogaus dokumentus. Ir šios lyties „nustatymą“ išskirtinai nulemia tik išoriniai lytiniai organai. Paprastai, įrašant į gimimo liudijimą lytį, nėra ieškoma sėklatakių, kiaušidžių, ar gimdos. Taip pat nėra tiriamos ir chromosomos ar lytį tiesiogiai nulemiantys genai. Vadinasi, egzistuoja atvejai, kai pase yra parašyta viena, tačiau 6 kiti komponentai gali būti priešingi. Dar labiau viską komplikuoja tai, kad visuomenė žmogaus lytį pirmiausia priima per brendimo metu susidariusius požymius, nes jie ryškiausiai matosi aplinkiniams. Tai reiškia, kad apatiniuose lytis bus vienokia, pase tai atsispindės, bet žmogus išoriškai atrodys visai kitaip.
Psichologinė lytis turbūt yra pati sudėtingiausia. Ar tu save priskiri vyriškai lyčiai ar moteriškai, daugiausiai irgi nulemia genai ir organizme cirkuliuojantys hormonai (kurių koncentracijos irgi daugiausia nulemtos genetiškai). Turbūt visus „vyriškumo“ genus turintis individas 100% save identifikuos vyru. Bet vargu ar egzistuoja toks vyras, kuris visus juos turi. Nesant labai stipriai genetinei kombinacijai, kažkiek savęs suvokimą nulemia aplinka.
Skaičiuojama, kad reprodukcinę sistemą koduoja, valdo ar su ja yra susiję apie 1000 skirtingų genų. Vieni iš jų svarbesni, kiti – mažiau svarbūs, kitų reikšmės dar nelabai ir žinome, bet užtikrintai galima sakyti, kad jie gali sukurti tokią įvairovę, kad bent teoriškai galima visus žmones sudėlioti į tolydžią sistemą, kur egzistuos visas spektras nuo vyriško arba moteriško iki visai neišreikšto, bei nuo vyriško iki moteriško, kur įvairiai išreikšti abiejų lyčių požymiai. Surasti objektyvią ribą, kuri viską padalintų į dvi dalis, tiesiog yra neįmanoma. Ir čia jau gali pasireikšti „dokumentinės“ lyties klaidos. Ypač, kai pasireiškia anatominiai/fiziologiniai konfliktai (dvigubi požymiai).
Gyvenimas nuolatiniame konflikte visada veda prie rimtesnių psichologinių problemų.
Anksčiau, gimus kūdikiui su dvejopais lytiniais organais, tėvai gydytojų konsultuojami pasirinkdavo vaiko lytį, kartais atlikdavo korekcinių operacijų ir augindavo vaiką taip, kaip pasirinko. Kartais tas pasirinkimas lyg ir būdavo sėkmingas, tačiau pasitaikydavo, sulaukęs brandos jų vaikas priimdavo priešingą tapatybę. Be abejo, ne visiems tai buvo lengva (ar apskritai įmanoma) padaryti dėl socialinės padėties ir visuomenės požiūrio. Gyvenimas nuolatiniame konflikte visada veda prie rimtesnių psichologinių problemų.
Šiais laikais dažnai rekomenduojama tokio vaiko susilaukusiems tėvams neskubėti su lyties pasirinkimu ir palaukti, kol paaugus jis ar ji savo tapatybę pasirinks pats/pati. Problema išlieka dėl teisinės sistemos nelankstumo, nes tiesiog nėra opcijos nebūti niekuom ar tiesiog – palaukti. Ir be abejo, dėl pačios visuomenės – pradedant darželiu, mokykla, kur visi privalo būti suskirstyti, ir baigiant visažiniais kaimynais ar politikais, kurie visada žino geriau.
Lytinė orientacija irgi yra lyties nulėmimo dalis. (Nors čia labiau reiktų vadinti seksualiniu potraukiu, nes orientacija yra jau labiau apibendrinantis socialinis terminas). Mes tai žinome, nes tai stebime kituose gyvūnuose, kurie dažniausiai nėra mokomi būti patinais ir patelėmis. Potraukis priešingai lyčiai dažniausiai ateina su lytimi. Taip pat nesvetimas jiems ir homoseksualumas, nors nėra jokios „gėjų propagandos“. Be to, egzistuoja jau ir genetinių įrodymų apie orientacijos nulėmimą. Apskritai pati orientacija irgi nėra tik juoda/balta tipo, o yra visas spektras pasireiškimo nuo potraukio vienai kažkuriai lyčiai iki potraukio abiejoms ar visai be potraukio. Kartais orientacija eina kartu su savęs indentifikavimu (pvz. save laikantis vyru jaučia potraukį moterims), bet dažnai būna ir atskirta (pvz. save laiko vyru ir jaučia potraukį kitiems vyrams).
Istorija jau parodė, kad nei susiformavusios lytinės tapatybės, nei orientacijos pakeisti nėra įmanoma.
Aišku, 99 proc. atvejų tarp anatomijos bei genetikos ir dokumento konfliktų nebus. Vyrai bus akivaizdžiais vyrais ir moterys bus akivaizdžiomis moterimis. Nes net ir „moteriški“ vyrai ar „vyriškos“ moterys šiais laikais jau nėra kažkuom „ne tokie“. Tarp tų 99 % bus kažkokia dalis „normalių“ vyrų ir moterų, kurie patiria vaisingumo problemų dėl genetinių priežasčių. Bet dėl tokio trūkumo jų jau irgi nešaliname iš vyrų ir moterų būrių. Taip pat tarp jų bus ir su lytimi nesutinkanti lytinė orientacija (mažiausiai 3%). Į pastaruosius visuomenė ilgai žiūrėjo su nepasitikėjimu ir neapykanta, nors, atrodo, priežasčių tam lyg ir nėra. O likusiam 1% mūsų įtvirtinta binarinė sistema gali ir nebūti visiškai tinkama. Kai kada ji būna tiesiog nesibaigiantis košmaras...
Na, bet galima sakyti:
„Gerai. Yra vyrai, yra moterys ir yra sutrikimai, arba kitaip – ligos. Dėl ligų gi neturėtume keisti įstatymų ar vadovėlių. Nevaisingiems galima padėti taikant pagalbinį apvaisinimą, turintiems lytinių organų defektų – pataisyti chirurgiškai... Netinkamai save įsivaizduojantiems ir tos pačios lyties geidžiantiems – duoti vaistų ir kažkaip viskas susitvarkys. Vėl viskas bus, kaip Dievas (Gamta) sutvėrė...“
Bet, istorija jau parodė, kad nei susiformavusios lytinės tapatybės, nei orientacijos pakeisti nėra įmanoma. Net ir nukreipti formuotis norima linkme nelabai žinome kaip (jeigu ir kažkaip galėtume numatyti, kaip viskas galiausiai pasisuks). Kaip minėjau, aplinka kažkiek gal veikia, bet nėra iki galo aišku – kaip. Galų gale, net jeigu ir egzistuoja chirurginė lyties organų korekcija, kurios pasekoje reikia pakeisti dokumentinę lytį, reikia sutvarkytos teisinės sistemos ir taip pat supratingos visuomenės.
O yra ir tokių asmenų, kurių tapatybės susiformuoja taip, kad žmogus galbūt nenori nieko keisti. Ir jeigu jis gali save priimti tokį, koks yra, kodėl to negali padaryti visuomenė? Taip pat su galimybe atlikti chirurgines korekcijas ar be jų, visi šie asmenys turi turėti kažkokį teisinį statusą. Jeigu jų „nepriima“ nei vyrai, nei moterys tai gal reiktų trečio varianto? Ir jeigu nesame pasiruošę biologijos įtraukti į teisinę sistemą, gal pradžioje bent sau galime pripažinti, kad egzistuoja ne vien juoda ir balta, bet yra ir kitokių spalvų lyties bipolyje?
Jeigu žmogus jaučiasi dėl savęs gerai ir nesijaučia turintis genetinę ligą (ar sindromą, kaip tai dažnai vadinama), tai gal ir mums nereikėtų taip į tai žiūrėti? Gamta visada „eksperimentuoja“ ir tai galima traktuoti, kaip tiesiog biologinę žmonių įvairovę, kaip skirtingas rases, raudonus plaukus, kumpą nosį ar nesugebėjimą įdėti į krepšį, gyvenant krepšinio šalyje? Aišku, norint taip gyventi reikia pirmiausia pripažinti, kad visa tai egzistuoja (nepriklausomai nuo mūsų valios), kaip nors nežeminančiai pavadinti (medicininiai pavadinimai, beje yra, tik jie nei labai skambūs, nei patogūs). Ir visiems džiaugtis gyvenimu. Jeigu mes, dauguma, galime šiek tiek pasistengę į visuomenę pilnavertiškai priimti kitas mažumas, tokias kaip: senjorus, daugiavaikius, bevaikius, ypatingai aukšto ir žemo IQ, turtingus, bedarbius, neįgaliuosius, kitataučius, psichinių problemų turinčius, namuose gyvates ar vorus laikančius, prasižengusius ar valstybinius apdovanojimus gavusius, astrofiziką išmanančius ar naktimis be galo ilgus rašinius rašančius į socialinius tinklus individus, tai kodėl negalime to paties padaryti ir su šiek tiek kitokius lytinius požymius turinčiais, bei kitaip savo lytį suvokiančiais?
Bet grįžkime prie socialinės lyties sąvokos. Socialinė lytis nusako tai, kaip lytis, jų išraišką, vaidmenis mato visuomenė. Didelę įtaką daro religijos, išsilavinimas, žmonių patirtys ir taip pat pati biologinė lytis. Galbūt pastaroji yra menkai susijusi su plaukų ilgumu ir sijonų vs kelnių dėvėjimu, bet yra sričių, kur jos vaidmuo yra svarbus.
Pati biologinė lytis su visomis savo variacijomis egzistavo visada ir tik dabar, gaudami žinių iš mokslinių tyrimų, mes ją pradedame geriau suprasti. Ir būtent socialinė lytis, nors ir labai dinamiška, bet yra mums gerokai labiau įprasta ir pažįstama. Ir svarbiausia – dėl jos galima susitarti. Vienų faktorių gal atsisakyti, kitiems suteikti daugiau reikšmės. Remtis mokslo įrodymais ar juos ignoruoti. Palikti viską savaiminei tėkmei ar aktyviai inicijuoti kažkokius pokyčius. Kad VISIEMS būtų geriau.
