Kai žiema parodo dantis, kalvos, ant kurios išdidžiai stūkso Šv. Jurgio bažnyčia, papėdėje tyvuliuojantį Žaslių ežerą sukausto ledas. Tada virš jo stūgaujantis vėjas į Žaslių miestelį atvilioja ekstremalaus sporto entuziastus – čia jie, pabalnoję snieglentes, žongliruoja jėgos aitvarais. Nesnaudžia ir vietiniai – vaškuoja slides, galanda pačiūžas.
Tačiau šiemet žiema niekur neskuba, todėl Žasliai į juos užklydusius svečius pasitinka tykiai. Taip, kaip ir dera per adventą. Rimtį sudrumsčia tik siauromis miestelio gatvėmis vienas po kito burzgiantys vilkikai – ištaško balas, pagadina orą ir nurūksta Jonavos kryptimi.
Juk mūsų ir jų vaikai lanko tą patį darželį ir mokyklą. Jei pradėtume skirstyti, būtų tik blogiau.
Vargu, ar jų vairuotojai pastebi šalia kelio išsibarsčiusius medinukus, kurių langai papuošti snaigėmis, stropiai iškirptomis iš balto popieriaus.
Sodybos miršta iš nuobodulio
Kad Žaslių pagrindinėje mokykloje baigėsi pamokos, išduoda ne tik prie jos pririedėjęs geltonas mokyklinis autobusas. Kur kas aiškiau apie popietinę vaikų laisvę byloja po kojomis pokšinčios petardos. Tereikia sulaukti pirmadienio, kai prasidės žiemos atostogos.
„Kalėdos namuose“, – vienbalsiai sučiauška trys iš mokyklos drožiančios jaunesnių klasių moksleivės. Jų šeimos, matyt, sudaro mažumą, mat vyresnieji žasliečiai pasakoja, kad per šventes miestelis ištuštėja.
Iš esmės jis daug gyvesnis vasarą, kai iš didmiesčių suguža poilsiautojai, čia įsikūrę vasarnamius. Žiemą bent pusė sodybų miršta iš nuobodulio ir stovi tuščios.
Gėrybės iš savo ūkio
Žasliuose gyvena vos daugiau nei 600 žmonių. Tik praėjusių metų rugsėjį mieste duris atvėrė kirpykla. Joje vyrus ir moteris žirklėmis gražina Lina Ostromeckienė. Darbo krūviu ji nesiskundžia – natūralu, kad prieš šventes klientai suaktyvėja.
Kirpėjos kėdėje sutikta 68 metų žaslietė Janina pasakojo, kad Kalėdas švęs namuose. Čia susirinks visa šeima: irgi Žasliuose gyvenantys sūnus ir dukra su vaikais.
Dėl šventinio stalo moteris galvos nesuka: ant jo dės tai, ką užaugina. „Kepsime žąsį“, – šypteli moteris, auginanti ir ančių, vištų. Jos vyras ūkininkauja rimčiau: 200 ha žemės sėja grūdines kultūras, be to, šeima turi apie 150 galvijų.
Manėme, kad Žasliuose nutūpėme tik laikinai, bet viskas labai gražiai dėliojosi, todėl nusprendėme įsikurti.
Pasninkui, gyvenant Žasliuose, irgi nesunku pasiruošti. Miestelyje veikia žuvies perdirbimu užsiimanti įmonė „Desė“. Joje dirba apie 130 žmonių, tam tikromis dienomis darbuotojams produkcijos siūloma įsigyti su nuolaida.
Ne bomžai, o saviškiai
Besišnekučiuojant su gyventojais, darbininkai papuošė pagrindinę miestelio eglę, svyruojančią šalia centrinės Žaslių aikštės, akylai sergimos 2012 metais miestelėnų iniciatyva pastatytos Angelų skulptūros.
Jai bendruomenė surinko apie 10 tūkst. litų – prisidėjo kone kiekvienas gyventojas. Net tie, kurie be sąžinės graužaties tarpsta iš valstybės kišenės, sakė: „Ateikit pas mane tą dieną, būsiu gavęs pašalpą.“ O kai atėjo – tai žodį ir tesėjo.
„Aišku, kad ir čia visokių žmonių yra. Kaip ir mieste, turime tam tikrus kvartalus, kur didesnė socialinės rizikos šeimų koncentracija. Tačiau mes jas ne ignoruojame, o integruojame: galime pasisveikinti, užkalbinti. Juk mūsų ir jų vaikai lanko tą patį darželį ir mokyklą. Jei pradėtume skirstyti, būtų tik blogiau. Tie vaikučiai ir taip pikti, nuskriausti. Jei atsitiktų nelaimė – ką tuomet kaltintume?“ – svarstė miestelio bendruomenės pirmininkės pareigas neseniai perėmusi Rasa Ostromeckienė.
Vos prieš kelias dienas ji susilaukė trečio vaiko, tačiau visuomeninės veiklos neatsisakys.
Nuo asfalto – ant žolės
Rasos giminės šaknys Žasliuose buvo įleistos dar 1930 metais. Tiesa, didžiąją savo gyvenimo dalį ji gyveno Kaune, tačiau susituokusi ir susilaukusi pirmagimio nusprendė – vaiko ant asfalto neaugins.
„Todėl Žasliuose pasistatėme namą“, – prisiminė moteris.
Visa kita galime nusipirkti vietoje – ir netgi geresnėmis kainomis.
„Ir jo kiemo neasfaltuojate“, – juokdamasis pastebėjo bendruomenės pirmininko pareigas ėjęs Liutauras Palaitis, gimęs ir augęs Vilniuje. Į Žaslius, kur tėvai turėjo sodybą, jis su šeima atsikėlė prieš 8 metus.
„Ieškojome gamtos prieglobsčio, kur vaikai galėtų augti ant žolės, – aiškino trijų vaikų tėvas. – Manėme, kad Žasliuose nutūpėme tik laikinai, bet viskas labai gražiai dėliojosi, todėl nusprendėme įsikurti.“
Žinią, kad Palaičiai kraustysis į provinciją, šeimos bičiuliai vertino skeptiškai: „O dabar kone kiekvieną savaitgalį pas mus mirksta. Jų labui ir svečių namelis išdygo, kad visiems būtų patogiau.“
Klesti natūriniai mainai
L.Palaitis dirba Kauno technologijos universitete (KTU) – vadovauja verslininkystės ugdymo skyriui.
„Mano tikslas – visus KTU studentus „užverslinti“. Prisidedu prie inovacijų kūrimo“, – sakė vyras. Jo žmona po vaiko priežiūros atostogų jau grįžo į darbą Vilniuje.
Atstumas, besidriekiantis aplink Žaslius 100 kilometrų spinduliu, šeimos visai nebaugina. Tik ne šiais laikais. Apskritai Žasliai, pasak Liutauro ir Rasos, yra tobula vieta Lietuvos geografiniame žemėlapyje. Gyventojai dirbti kasdien važinėja į Elektrėnus, Kaišiadoris, Pravieniškes, netgi Jonavą, Alytų.
„Į didžiuosius prekybos centrus užsukame nebent kokių nors dumblių sušiams gaminti arba produktų kūdikiui. Visa kita galime nusipirkti vietoje – ir netgi geresnėmis kainomis. Natūriniai mainai – atskira tema. Pavyzdžiui, važiuojant į Kauną ar Vilnių man nesunku ką nors pavežti. O atsidėkoja žmonės daržovėmis, salotomis, vaisiais“, – džiaugėsi Liutauras.
Šeimos vertybės ir patriotizmas
Žaslių lopšelio-darželio „Žaliasis klevelis“ direktorė Erlanda Vitkauskienė pati yra lankiusi šį darželį. Istorijos bakalaurą ir meno istorijos magistrą turinti moteris skaičiuoja 25 pedagoginio darbo stažo metus, 18 iš jų praleido mokykloje.
„Darželio misija – ugdyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, tenkinant prigimtinius jų poreikius, siekiant socialinės atskirties mažinimo ir orientuojant ugdymą į namų ir šeimos vertybes“, – aiškino E.Vitkauskienė.
Darželyje ugdomi 42 vaikai. Jis – provincijoje, tačiau problemos – kaip mieste. Norint į jį patekti, tenka laukti eilėje.
Jei Vilniuje yra norinčių išsišokti, tai mes galvojame, kad socialinės lygybės ar nelygybės nereikia akcentuoti. Vaikas yra visur vaikas.
Tačiau čia bent jau nėra miesčioniško snobizmo, kuris didmiesčių darželiuose ypač ryškus prieš šventes.
„Esame sveiko požiūrio žmonės. Jei Vilniuje yra norinčių išsišokti, tai mes galvojame, kad socialinės lygybės ar nelygybės nereikia akcentuoti. Vaikas yra visur vaikas. Net ir turėdamas galimybių vienas ar kitas tėtis sutinka su kukliomis dovanomis. Siekiame, kad tai būtų šventė sielai“, – užtikrino L.Palaitis.
„Pernai vaikai savo rankomis dekoravo medinius angelus. Tiesa, ne visiems tėvams ši mintis patiko, nes kai kurie iš savo dvimečių tikėjosi šedevrų, o šie, anot tėvų, namo parnešė balvonus“, – juokėsi Rasa.
„Šiemet bus šilčiausia šventė per daugelį metų, nes grįžome prie tradicijos renginį organizuoti patys. Kviestiniais organizatoriais nusivylėme“, – neslėpė E.Vitkauskienė.
Be to, šventė šiemet vyks už ES lėšas naujai pastatytame darželio priestate. Jame jau tviska balta ir puri lyg morengas eglė.
„Iniciatyvos čia gimsta ne todėl, kad žmonės gauna algą, o dėl to, kad jiems tai patinka daryti. Vaikai ugdomi kaip patriotai. Buvau sužavėtas, kaip sūnus Kovo 11-osios proga giminei pyškino gražiausius eilėraščius, susijusius su tautiniu atgimimu, pasididžiavimu, kad esi lietuvis“, – darželio skiepijamoms vertybėms pritaria Liutauras.
Vienos iniciatyvos prasimuša, kitos – ne
Pasinaudojus ES parama, Žasliuose įgyvendintas ne vienas projektas. Miestelyje dabar kyla amatų centras, bažnyčios slėnis buvo pritaikytas gyventojų reikmėms: jame sutūpė suoliukai, buvo supilta kalvelė, kuri virto koncertine scena. Planuojama, kad ateityje paežerėje išdygs pirtis.
Pasvajojama ir apie Žaslius kaip patrauklią šeimyninio turizmo zoną.
„Mano akimis, Žasliai yra mažieji Trakai, nes kiekvienas turime priėjimą prie ežero. Kaip bendruomenė, žvelgdama į ateinantį programavimo periodą, bandysime pasinaudoti galimybėmis prisitraukti lėšų ir sukurti patrauklesnę turizmo infrastruktūrą, – perspektyvas nušvietė L.Palaitis. – Iniciatyvų turime daug: vienos lengviau prasimuša, kitos sunkiau. Tačiau bendruomenė atgimsta, jaunų žmonių net nereikia stumti.“
Daug dalykų prasideda nuo smulkmenų. Pavyzdžiui, prieš trejus metus Liutauro iniciatyva dangų virš Žaslių nušvietė įspūdingų fejerverkų pliūpsniai.
Žmonėms reikia parodyti kokybę, nes iki tol buvo visko.
„Kone visi nusiperkame petardų ir tam išleidžiame pinigų. Pagalvojau: kodėl nesusimesti ir nepasidovanoti sau ko nors didelio ir gražaus, užuot pirstelėjus kiekvienam savo kieme? Ir mums pavyko: žmonėms reikia parodyti kokybę, nes iki tol buvo visko“, – svarsto Liutauras.
Tiesa, neslepia, kad dvejus metus iniciatyva pavyko, o trečius išsikvėpė – pernai dauguma gyventojų Naujuosius sutiko kitur.
„Užtat gražia tradicija tapo dėmesys senjorams. Vaikai mokykloje aukoja šokoladą, uogienes, kuriuos po to išdalija seneliams. Tai kuria ryšį tarp kartų“, – pastebėjo Rasa.
„Mano mama 40 metų dirbo mokykloje – iki šiol nėra pamiršta. Ji kasmet gauna arbatos, šokolado. Tai jai labai svarbu“, – antrino E.Vitkauskienė.
