Viena iš penkių
O istorija prasidėjo įprastai. Vieną dieną pasijutau blogai: krėtė šaltis, perštėjo gerklę, pakilo temperatūra. Suprasdama, kad neturėsiu galimybės izoliuotis nuo šeimos, ilgai nelaukusi skambinu karštąja linija 1808 ir prašau užregistruoti koronaviruso testui.
Kitą dieną atskrieja teigiamas atsakymas. Prireikia laiko apsiprasti su mintimi, jog dabar ir tu esi tas statistinis vienetas, apie kuriuos kasdien skelbia per visus informacinius kanalus.
Tą dieną Plungės rajone buvo nustatyti 5 nauji koronaviruso atvejai. Lyginant su ne taip seniai skelbtais 50, 60, net 80 naujų susirgimų, tie 5 atvejai išties atrodo juokingai. Ir vis tiek vienas iš jų turėjai būti tu. Likimo ironija, ne kitaip.
Tada pusdienis planuojant, kam perleisti darbus, pranešant, kad porą savaičių mūsų nelauktų – būsime namie. Žodžiu, standartinės procedūros, galvoj rikiuotos jau daugybę kartų.
„Ne, sąmonės neprarado“
O tada belieka mintyse sau ir balsu artimiesiems į telefono ragelį kartoti, kad viskas bus gerai. Jaučiuosi pusėtinai, jei ne sloga ir silpnumas, kaip ir neturėčiau kuo skųstis. Šeimos nariams simptomai nepasireiškia. Žodžiu – išgyvensim, baisaus čia daikto. Daug dabar tokių kaip mes...
Tuo mano pažintis su koronavirusu gal būtų ir pasibaigusi, jei ne netikėtai atsiradęs dusulys. Pirmaisiais vakarais užtekdavo prigulti ir jo nelikdavo nė ženklo, tačiau atėjo naktis, kai nebegelbėjo niekas.
Gerokai po vidurnakčio, matydamas mane vis dar besiblaškančią po namus, vyras surenka bendrojo pagalbos centro numerį. „Sunku kvėpuoti. Taip, nustatytas koronavirusas. Ne, sąmonės neprarado“, – girdžiu jo balsą už durų.
Nepraėjus nė pusvalandžiui jau esu Plungės ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Tiksliau, prie jo priblokuotame konteineriniame namelyje, kadaise naudotame neblaiviems pavargėliams apnakvindinti, o dabar tarnaujančiame „nešvarių“ ligonių srautui atskirti nuo „švarių“.
Prisėdu ant artimiausios kėdės ir bandau koncentruotis į vieną tašką grindyse, nes kvėpuoti, regisi, dar sunkiau – lyg kas diržais krūtinę veržtų. Nežinau, kiek laiko taip prabėga, kol išgirstu slaugės balsą, kviečiantį sekti paskui ją.
Įprastos procedūros: pildomi dokumentai, daroma krūtinės ląstos rentgenograma ir esu palydima į penktą aukštą. Taigi, sveikas, kovidini skyriau! Pamatavusi deguonies įsisavinimą kraujyje slaugytoja konstatuoja, kad galiu kvėpuoti pati, papildomai deguonies man nereikia. Regis, vien nuo šios žinios pasidaro lengviau. Pajuntu atslenkant nuovargį – jau tuoj švis.
Lengviausia ligonė skyriuje
Rytas. Pusryčiai, kraujo spaudimo, temperatūros, deguonies matavimas, gydytojo vizitacijos laukimas. O tada vėl pajuntu tuos diržus ant krūtinės. Žiopčioju lyg nubėgusi 10 ratų stadione. Atskubėjusi sesutė bando suvokti, kas vyksta. Už nugaros išgirstu ir gydytojo balsą. Dabar jie jau abu klausinėja, kas man yra, ką jaučiu, tačiau vargiai galiu ištarti vos žodį.
Sesutė dar kartą matuoja kraujo įsisotinimą deguonimi. O tada girdžiu guodžiančius gydytojo žodžius, kad su tokia deguonies saturacija tikrai nemirsiu. Svarbu – nusiraminti.
„Esate pati lengviausia ligonė mano skyriuje“, – linksmai nusijuokia gydytojas, kai jau atgavusi kvapą ir orientaciją pakeliu galvą. Prireikia dar laiko susivokti, kad šitie žodžiai skirti man.
Būtent humoras gelbsti tomis nelengvomis dienomis ir neleidžia pasiduoti slogioms mintims, paskui kurias tuoj atsėlina ir nelemtasis dusulys. Tenka pamažu pratintis prie čia galiojančių taisyklių. Ir kai kurios jų iš pradžių, tiesą sakant, šokiruoja.
Greitai tampa aišku, kad apie tualetą ir dušą teks kuriam laikui pamiršti. Vaikščioti po skyrių ir net iškišti nosį į koridorių – griežtai draudžiama. Tualetą atstoja speciali kėdė ant ratukų viename palatos kampe, dušą – kriauklė kitame.
Maistas ir arbata tiekiami vienkartiniuose induose, kurie pavalgius surenkami į maišus ir gabenami deginti. Apie ligonių lankymą negali būti nė kalbos. Tiesa, artimieji sergantiesiems gali perduoti lauknešėlius – juos reikia palikti prie centrinio ligoninės įėjimo budinčiai darbuotojai.
Visas personalas – su specialiais apsauginiais kombinezonais, veidą dengiančiomis kaukėmis ir akiniais. „Likom be savo pašvaistų. Nei auskarų įsisegsi, nei lūpų pasidažysi. Į darbą rengiesi – tik kelnės ir megztinis. Ir viskas po ta plėvele“, – nusijuokia viena iš sesučių, kurias pamažu pratinuosi atskirti iš balso ir šiltai besišypsančių akių.
Išvežė abu, grįžo viena
Neskaičiuojant į veną lašančių medikamentų, pirmosiomis dienomis lyg saulės spinduliais kokioj sanatorijoj gydausi ir neišsenkančia palatos kaimynės Elytės iš Telšių rajono energija bei lyg iš gausybės rago besiliejančiomis jos istorijomis. Keturvietėje palatoje gulime dviese. Esame iš tų laimingųjų, kuriems nereikia papildomai tiekti deguonies – tikri laimės kūdikiai šitoj nelaimių pakalnėj.
75-erių moteris per tris savaites apvažiavo net tris ligonines – Telšių, Šiaulių ir Plungės – ir jau ruošiasi keliauti namo. Baisioji liga įveikta. „Pabodo valdiškuos namuos, norisi į savo trobą, pas savo šuniuką ir katinuką“, – dėsto linksmai, vis nepamiršdama pridurti, kaip bus gera grįžti, kaip jos laukdami giminaičiai prikūrens kambarius.
Dieną prieš išvykstant namo Elytei pranešė, kad kažkurioje ligoninėje užgeso jos gyvenimo draugo gyvybė. Koronavirusas. Išvežė gydyti abu, o namo grįš tik ji viena...
„Geras buvo žmogus. Kai susiruošdavau kur, vis klausdavo – ar pasikvėpinai? Ir šimtinę tuoj į delną įbrukdavo, jei parduotuvėj kokią suknelę akim nuglostydavau. Sakydavo – nusipirk, pasipuoši… Aplankysiu pavasarį kapelius, gėlių nunešiu. Kur aš dabar, po ligoninės…“ – nutęsia, tik nebesuprantu jau, ar man, ar kitam klausytojui jos nenutylančiame telefone.
Nepasirinksi
Kitą dieną moteris vėl gyvai čiauška, pasakoja sesutėms jau keliausianti namo. Kaip bebūtų, tris savaites jų nemačiusi. Nesvarbu, kad niekas nepasitiks – visi keturi vaikai užsienyje. Svarbu – savo sienos…
„Esat, oho, kokia… Tokią ligą įveikėt. Ir šimto metų sulauksit“, – pasidžiaugia drabužius Elytei atnešusi slaugė ir tuoj guviai papasakoja, kad savo akimis matė net vyresnių, išsikapsčiusių iš COVID-19 gniaužtų.
Bet ne visiems taip pasiseka. Paskutiniąją naktį, praleistą šiame skyriuje, girdžiu už sienos didelį sujudimą. Pradžioje koridorium aidi skubrūs sesučių žingsniai, tada – gydytojo nurodymas tuoj pat gabenti pacientą į reanimaciją. Galiausiai – tyla ir skambutis artimiesiems, pranešantis blogiausią žinią. Dar viena koronaviruso auka. Ir dar viena bemiegė naktis personalui.
„Ar jums nebaisu čia dirbti?“ – klausiu sesutės, ankstų rytą keičiančios man kateterį. „O kur dingsi, kad ir bijosi? – klausimu į klausimą atsako ji. – Ir iki koronos dirbau šiame skyriuje. Nemažai mūsų jau persirgo ir vėl grįžo. Nepasirinksi“, – atsidūsta.
Matydama, kaip šios moterys sukasi po palatą, dieną naktį čežėdamos savo plastikiniais kombinezonais, negaliu atsikratyti minties, kad šis skyrius galėtų pasitarnauti kaip savotiška perauklėjimo stovykla visiems šaukiantiesiems, jog koronaviruso nėra. Gal bent dieną paplušėję tokioje vietoje jie nustotų kliedėti apie kažkokias sąmokslo teorijas. Net ir banalus sergančiojo naktipuodžio išnešimas tokioj situacijoj atrodo daug prasmingesnis nei visi tie kovidiotų kliedesiai...
Nepaisant visko, čia dirbančios moterys nuolat šypsosi ir – nemeluoju – be perstojo teiraujasi, ar viskas gerai, ar nešalta, ar nešilta, gal ko trūksta?
Nieko netrūksta, ačiū. Kvėpuoju, sveikstu – esu gimusi po laiminga žvaigžde. Ir tuoj keliausiu namo.
