15min.lt paviešinus žiaurumu sukrečiantį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip viešoje vietoje, šviesiu paros metus tampomas nepilnametis, trečiadienį policija nustatė įvykio dalyvius ir planuoja jų apklausas. Apie įvykį policija pranešė ir Vaikų teisių apsaugos tarnybai.
Šis vaizdo įrašas nufilmuotas prekybos centro „Helios City“ apsaugos kameromis.
Šis pranešimas turėjo pasiekti Vilniaus savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių. Tačiau jo vedėja L.Juškevičienė trečiadienio popietę žinių iš pareigūnų dar nebuvo sulaukusi.
Pernai Vilniuje iš sveikatai ir gyvybei pavojingų sąlygų buvo paimti 153 vaikai.
„Mes kol kas nežinome, kokia tai yra šeima. Jokios informacijos oficialios dar nesame gavę. Gal mes ją ir žinome, gal dirbome su ja, bet kol kas iš policijos nieko negavau ir negaliu pasakyti“, – paaiškino pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad net, jei žinotų detales, negalėtų viešai komentuoti konkrečios šeimos situacijos.
Smurto negalima nusipelnyti
Todėl su L.Juškevičiene kalbėjomės ne apie šią konkrečią nufilmuotą šeimą, bet apskritai apie skriaudžiamus vaikus.
Pašnekovė tikino, kad jų – dar apstu. Ir nebūtinai vien prasčiau gyvenančiose ar mažiau išsilavinusiose šeimose. To įrodymas, anot jos, ir 15min.lt paviešintas vaizdo įrašas, kuriame smurtas prieš vaiką užfiksuotas viešoje vietoje, šviesiu paros metu.
L.Juškevičienė tvirtino, kad geriausia būtų, jei jėgą naudojęs vyras būtų buvęs sulaikytas vietoje, ir paaugliui nebūtų tekę kartu su juo sėsti į mašiną, nes kažin kas vaiko laukė grįžus namo.
„Žmonės galėjo įsikišti. Žinoma, gerai, kad bent nufilmavo ir paviešino, kad visuomenė pamatė, kas vyksta, ir policijai pavyko rasti smurtautoją. Tačiau dar geriau būtų tuo momentu iškart kviesti patrulius, pamėginti vyrą sudrausminti“, – teigė Vilniaus savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Kad ir kaip vaikas pasielgtų, tai nereiškia, kad jį galima mušti, – sako L.Juškevičienė.
L.Juškevičienės teigimu, jei vaikas prastai elgiasi, vagia, bėga iš pamokų ar iš namų – tai ženklas, kad jam reikia pagalbos, bet anaiptol ne nuosprendis, kad vaiką galima mušti.
„Tai visai ne priežastis. Tai parodo tik, kad tėvai nemoka susitvarkyti su vaiku. Kad ir kaip vaikas pasielgtų, tai nereiškia, kad jį galima mušti. Žiūrėkime, ar šeima ieškojo pagalbos, ar mokykla ieškojo pagalbos, kas tam vaikui buvo siūlyta. Dienos centrai? Užsiėmimai? Socialiniai darbuotojai? Kas buvo su juo daroma, kaip jam bandyta padėti?“ – klausė L.Juškevičienė.
Mokyklos ir medikai tyli
Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja ypač apgailestauja dėl to, kad apie kenčiančius vaikus vis dar labai retai kada praneša mokyklos ir jų šeimos gydytojai.
„Mokyklos praneša tada, kai vaikai ateina su akivaizdžiomis mėlynėmis. Tada taip. Tačiau, jei vaikas šiaip nuliūdęs, prislėgtas, jei mėlynės yra ant kūno tose vietose, kur nelabai matyti, tai kartais praleidžiama pro pirštus“, – pripažino L.Juškevičienė.
Dar rečiau, anot jos, apie galimą smurtą vaikų teisių apsaugos tarnybas informuoja medikai.
Tas pats būna su mokyklomis. Kartais tik paklausus sužinome, kad jo jau du mėnesius niekas nematė, – pripažįsta specialistė.
„Ateina vaikas su sulaužyta ranka ir pasako, kad nukrito. O jei jis ateina vienas, jei matyti, kad kažką nutyli? Medikai privalo pranešti, o kol kas visada praneša tik Santariškių priimamasis.
Kitos poliklinikos dažniau nepraneša. Jie savo įtarimais pasidalija tik tada, kai mes paklausiame apie konkretų vaiką. Tuomet būna, kad sulaukiame baisių pasakojimų ir kyla klausimas, kodėl apie tai iki mūsų skambučio tylėta. Tas pats būna su mokyklomis. Kartais tik paklausus sužinome, kad jo jau du mėnesius niekas nematė“, – apgailestavo specialistė.
Todėl dabar Vilniaus savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius ėmė skatinti mokyklas ir poliklinikas netylėti, ragindamas medikus ir mokytojus nelikti abejingus vaikų skausmui.
„Gali juk tik paskambinti, pasikonsultuoti. Jei matysime, kad tikrai reikia, atvyksime, padėsime. Gal vaikas galės, jei jį vakar mušė, tą vakarą negrįžti namo. Gal jį reikia paimti, gal jis bijo? Kartais ir baimė yra priežastis paimti vaiką bent trumpam. Be to, kartais tėvams to visai užtenka, kad kartą vaikas negrįžtų namo, o jie gautų informaciją iš vaiko teisių, kad vaikas jų bijo“, – sako L.Juškevičienė.
„Kartais tėvams to visai užtenka, kad kartą vaikas negrįžtų namo, o jie gautų informaciją iš vaiko teisių, kad vaikas jų bijo“, – sako L.Juškevičienė.
Pasak specialistės, tėvams tokie pranešimai suveikia kaip šoko terapija, kai jie galiausiai pamato save ir savo elgesį iš šalies ir supranta, kad smurtauti privalo liautis.
„Tada jie patys ateina ir bando ieškoti pagalbos, nes pamato, kad realiai gali vaiko netekti“, – sako L.Juškevičienė.
Būna, mamos stoja ginti ne vaikų
Ji pabrėžė, kad bet kokiam paaugliui patekus į policijos akiratį arba gavus pranešimą iš policijos apie smurtą artimoje aplinkoje, Vaiko teisių apsaugos skyriaus eina į šeimą, kalbasi vaikais, siūlo jiems pagalbą.
„Būna ir taip, kad vaikus muša tėvas, o mama tai neigia, sako, kad buvę už ką. Tada būna, kad vaikas paimamas net iš šeimos, o mamai užkertamas kelias atstovauti vaikui baudžiamojoje byloje, nes mama stoja smurtautojo pusėn“, – pasakojo pašnekovė.
Atsakomybė motinai krinta ir tuo atveju, jei jos susirastas vyras, ne vaiko tėvas, yra psichiškai nestabilus. Šiaip nepakaltinamiems žmonėms vaikus auginti nėra draudžiama, tačiau atsižvelgiama į tai, ar jie nekelia mažiesiems pavojaus.
Vien pernai socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitoje Vilniuje buvo įrašytos 611 šeimų, kuriose auga 965 vaikai. Į socialinių įgūdžių stokojančių šeimų sąrašą įrašytos dar 258 šeimos, kuriose auga 515 vaikų.
Pernai Vilniuje iš sveikatai ir gyvybei pavojingų sąlygų buvo paimti 153 vaikai.
Smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje pernai buvo organizuota 213 pagalbos atvejų.
