Panašu, kad tradicijos, kai pagrindinės žiemos pramogos prie jūros yra stintų ar kito maisto valgymas, ateityje tik dar labiau įsikeros. Nors gyventojai aktyviomis žiemos pramogomis linkę naudotis, tačiau verslui šis sektorius dėl klimato subtilybių nėra patrauklus, o pavieniai socialiniai savivaldos projektai vargu ar padėtį pakeis. Todėl norintieji žiemos pramogų dažniausiai priversti dairytis plačiau.
„Socialinė“ čiuožykla
Šilutės rajono savivaldybė šiemet pirmą kartą mieste įrengė dirbtinio ledo čiuožyklą. Šilutės kultūros centro direktorė Jūratė Pancerova „Vakarų ekspresui“ sako, kad šį pramoga sulaukė didžiulio gyventojų susidomėjimo. Vien per pirmas 2,5 savaitės čiuožykloje apsilankė apie 8 tūkst. lankytojų. Net 400 žmonių čiuožykloje lankėsi naujametę naktį.
„Nuo pat pradžių tai buvo pristatomas kaip socialinis projektas. Bilietai buvo tikrai nebrangūs: 2 eurai vaikui, 4 – suaugusiems, už 45 minutes“, – sakė J.Pancerova.
Anot jos, ledo arenoje buvo surengta nemažai renginių, tarp jų – ir ledo ritulio turnyras, kuriame dalyvavo komandos iš viso Vakarų Lietuvos regiono. Vyko ir dailiojo čiuožimo pamokos.
„Vakarų ekspreso“ skaitytojas iš Šilutės patvirtino, kad čiuožykla tikrai buvo labai populiari, net suaugę vyrai vos ne kasdien po darbų skubėjo, kad galėtų pažaisti ledo ritulį. Aišku, tai skatino ir patraukli pramogos kaina.
„Čiuožykla ir renginiais galima paskatinti vaikus užsiimti žiemos sporto šakomis“, – tiki J.Pancerova.
Ji priminė, kad dar tais laikais, kai žiemos buvo kitokios, Šilutės krašto gyventojai įsirengdavo čiuožyklas ant užliejamų pievų ledo. Tačiau šiltos žiemos nutraukė šią tradiciją.
Todėl gyventojai tikisi, kad Šilutėje čiuožykla veiks ir kitais metais. Tačiau nuo gruodžio 12 iki vasario 16 veikęs objektas tikrai nėra pigus. Todėl viskas priklausys nuo Savivaldybės finansinių galimybių.
Stinta nepateisino lūkesčių
Neringos meras Darius Jasaitis „Vakarų ekspresui“ sakė, kad kaimynų iš Šilutės idėja įrengti čiuožyklą yra gera. Tačiau Neringoje jis tokį objektą sunkiai įsivaizduoja. Visų pirma – dėl labai giežtų Kuršių nerijos nacionalinio parko reikalavimų statiniams, tarp jų ir laikiniems.
Pasak D.Jasaičio, Neringa nemažų lūkesčių turėjo pastarosiomis savaitėmis atvėsus orams ir marias užtraukus ledui.
Daug lankytojų subūrė tradicinė „Stintapūkio“ šventė. Neringa praėjusį savaitgalį taip pat ruošėsi lankytojų, daugiausia žvejų, antplūdžiui, tačiau jis neįvyko.
„Pagal lankytojų skaičių praėjęs savaitgalis buvo eilinis žiemos savaitgalis“, – pažymi D.Jasaitis.
Anot jo, oras buvo tikrai nuostabus, graži gamta. Užšalusios Kuršių marios. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl ko į Neringą neužplūdo žiemos pramogų mėgėjai, – „nėjo“ stinta.
Nors normalaus ledo Kuršių mariose praktiškai nebuvo 8 metus, tačiau šiuo metu jau labai retas reiškinys lankytojų nepriviliojo.
„Net papildomų parkavimo vietų automobiliams numatėme. Tačiau jų neprireikė. Stintos nekibo, o gražios gamtos ir pasivaikščiojimo užšalusiu marių ledu, pasirodo, nepakanka“, – pažymi D.Jasaitis.
Anot jo, matyt, suveikė informacija socialinėje erdvėje tarp žvejų, kad nėra stintų. Todėl žvejai mėgėjai ir nevyko mėginti sėkmės į kurortą. Be to, Lietuvoje užšalę ežerai – kimba kitos žuvys.
Pardavė sniego motociklus
Žvejybą Neringoje organizuojantis ir žvejybos įranga prekiaujantis Paulius Kamblevičius sako, kad Neringoje mėgėjiška žvejyba populiaresnė vasarą nei žiemą. Tačiau žuvies nėra praktiškai visus metus.
„Aš pats per „Stintapūkį“ padėjau organizuoti ten kolegom, tai nugalėtojas laimėjo pagavęs vieną stintą. Kiti ešeriukų prigaudė“, – prisiminė P.Kamblevičius.
Jis patvirtina Neringos mero žodžius, kad stintų nėra. Pastarosiomis dienomis buvo pagavusių po keturiasdešimt penkiasdešimt, tačiau čia atvykusieji su palapinėmis, praktiškai žvejojantys parą ir ilgiau.
Dėl to ir žvejybos įrankių, ir masalų verslas merdi. Be to, tie negausūs žvejai, kurie atvyko, atsiveža savo masalų. Gal mažai kas žino, kad žūklės prekių yra Neringoje.
Situacija su žuvimi išvis yra prasta, ne tik su stinta, bet ir su visa žuvimi. Ir vasarą nėra to kibimo normalaus.
„Situacija su žuvimi išvis yra prasta, ne tik su stinta, bet ir su visa žuvimi. Ir vasarą nėra to kibimo normalaus. Pats nemažai mėgėjiškai žvejoju. Tačiau vasarą poilsiautojai plaukia žvejoti, net jei pasakai, kad žuvies sunku tikėtis. Tačiau žmonės tiesiog leidžia laiką ant vandens, pramogauja šeimomis su vaikais ir džiaugiasi bent kelis ešeriukus pagavę. Vasarą ir pasideginti saulėje ant laivo denio galima. O žiemą viskas kitaip“, – skirtumus tarp žiemos ir vasaros vardija P.Kamblevičius.
Jis tiki kalbomis, kad Kuršių mariose žuvies nebėra dėl pasikeitusios ekosistemos. Išgilinus Klaipėdos uostą, daugiau sūraus vandens patenka į Kuršių marias, žuvis pasitraukė į kitas vietas.
„Anksčiau žiemomis stintų žvejai laimikius skaičiuodavo kilogramais, dabar – vienetais“, – sako Paulius Kamblevičius.
Jis pažymi, kad dėl to, jog pastarosios žiemos yra labai šiltos, nebeliko Neringoje ir žvejus aptarnaujančios infrastruktūros.
Dar prieš gerą dešimtmetį, Neringoje kimbant stintai ties Preila, ties Nida, rinkdavosi ant ledo tūkstančiai žvejų. Vietoje vadinamieji „šumacheriai“ ne tik vežiojo žvejus po kelis kilometrus iki geriausių žvejybos vietų, bet tiekdavo net šiltą maistą, ir ne tik.
Uždirbdavo ir Neringos gyventojai nuomodami žvejams būstą. Dalis žvejų atvykdavo ir su šeimomis.
„Dabar dauguma net sniego motociklus pardavė. Neapsimoka laikyti technikos“, – pastebi P.Kamblevičius.
Ir iš tikro, kam tie motociklai, jei žvejų ant Kuršių marių šiemet vienu metu „gal koks penkiasdešimt“.
Neringoje rudenį ir žiemą pramogą susiranda ir žvejybos jūroje mėgėjai, pajūryje nuo kranto gaudo plekšnes, žiobrius. Dar viena pramoga – gintarų „žvejyba“ po audrų.
Tačiau tai daugiau pavienių entuziastų pomėgiai, nesutraukiantys masių.
„Kalbamės su Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovais. Sako, reikia daryti kitaip nei visi. Tačiau kaip kitaip? Ta informacija nesidalina“, – šmaikštauja D.Jasaitis.
Jis teigia, kad nuolat galvojama apie tai, kaip į kurortą pritraukti poilsiautojus, taip pat ir žiemą.
Skambina tik pasnigus
Slidinėjimo trasas ant Utrių kalno (dar žemaitiškai vadinamo slidinėjimo kurortu Utrių kalns) Klaipėdos rajone įrengusios Lapių bendruomenės vadovė Laima Karbauskienė sako, kad slidinėjimo entuziastai ima skambinti iš karto, kai tik pasninga.
„Iš karto pasipylė skambučiai pernai gruodžio mėnesį, kai tik pasnigo. Bet tada nebuvo šaltuko. Trasų įrengti negalėjome“, – prisiminė L.Karbauskienė.
Anot jos, šiemet trasa pradėjo veikti nuo vasario 13 dienos. Tai pirmi metai, kai slidinėjimo sezonas ant Utrių kalno prasidėjo taip vėlai. Prieš metus sezonas prasidėjo gruodžio mėnesį.
Gerai sutapo, kad praėjusią savaitę buvo moksleivių atostogos, todėl lankytojų ant Utrių kalno tikrai netrūko. Kol vyresni ar tėvai slidinėjo, mažieji galėjo pramogauti nusileidimo su padangomis trasoje.
„Visų lankytojų nesuskaičiavome, tačiau bendrai per metus skaičiuojant ir vasarą pas mus apsilanko apie 5 000“, – sakė L.Karbauskienė.
Ji teigia, kad dėl nepalankių žiemos pramogoms pajūrio orų yra sudėtinga organizuoti veiklą. Dėl trumpo sezono ant Utrių kalno šiemet buvo įrengta tik viena – didžioji – trasa. Didesnių sąnaudų organizatoriams pavyksta išvengti, nes padeda tai, kad Utrių kalnas yra bendruomenės projektas. Todėl per tą savaitę, kurios reikia trasai paruošti, padeda nemažai savanorių.
„Jei dar orai leis, planuojame dirbti iki šio savaitgalio“, – apie paskutines galimybes pasimėgauti slidinėjimu šalia Klaipėdos kalba L.Karbauskienė.
Taigi akivaizdu, kad žiemos pramogų mėgėjų situacija Vakarų Lietuvoje labai nelepina. Tokiomis aplinkybėmis juos džiugina kiekvienas šaltesnis laikotarpis ir tos negausios galimybės, kuriomis galima pasinaudoti.
Tačiau jei tendencijos išliks ir žiemos tik šiltės, panašu, kad vietos verslas ir valdžia turės labiau susirūpinti gyventojų laisvalaikiu šaltuoju metų laiku, nes ne visi turi galimybių ieškoti pramogų užsienyje.
