– Pokalbį norėčiau pradėti nuo savo įspūdžio. Viena vertus, dėl technologijų, leidžiančių kone bet kam kalbėti ir būti išgirstam, žiniasklaida ir žodžio laisvė šiandien išgyvena ypatingą laisvę, tokią, kokios niekada neturėjo. Kita vertus, pastebime ir tai, kad žodžio laisvė susiduria su didžiulėmis problemomis, ribojimais. Kaip manote, ar tai nėra laisvės paradoksas?
– Sakyčiau, kad su laisve visada buvo problemų. Idealus laikas, kad visi galėtų mėgautis laisve, niekada neegzistavo. Mano požiūriu, laisvė yra tikslas, kurio mes visada stengiamės siekti. Vis dėlto tai nereiškia, kad bet kas iš mūsų turi absoliučią laisvę. Tam tikru požiūriu, laisvė gali būti sulyginama su rojumi.
– Tuomet, jei pažvelgtume į Europą, kokios šiuo metu čia yra grėsmės žodžio laisvei?
– Tokių grėsmių yra daug. Ir jos egzistuoja nepaisant to, kad, mano požiūriu, žurnalistika yra labai taikinga profesija, o žiniasklaida – labai taikinga verslo sritis. Vis dėlto šioje srityje susiduriama su didžiulėmis grėsmėmis, kurios aprėpia ir fizinį smurtą, ir ekonominį spaudimą, ir turinio ribojimą, ir labai daug įžeidinėjimo. Europoje, žinoma, problemos skiriasi, jos skirtingos skirtingose šalyse, bet egzistuoja bendros tendencijos, kurios tam tikru lygiu aktualios visur.
Įvardyčiau kai kurias jų konkrečiai – tai yra grėsmės fiziniam žurnalistų saugumui, pernelyg daug žurnalistų nužudoma, pernelyg daug jų susiduria su fiziniu susidorojimu (sumušama, uždaroma į įkalinimo įstaigas už vykdomą profesinę veiklą). Nekalbu apie nužudymus apskritai – kalbu būtent apie nužudymus dėl žurnalistinės veiklos – dėl rašomų straipsnių, rengiamų tiriamųjų reportažų.
Kita grupė grėsmių susijusi su naujomis technologijomis, kurios iš esmės ir labai dideliu mastu šiandien pakerta laisvos žiniasklaidos egzistavimą. Technologijų egzistavimas iš tradicinės žiniasklaidos perima reklamą, nors šiandien tradicinės žiniasklaidos priemonės taip pat turi savo kanalus ir internete. Tačiau egzistuoja tūkstančiai tinklaraščių, kurie iš tradicinės žiniasklaidos kanalų perima reklamą. Kad ir feisbukas, kurias šiandien yra didžiausios aprėpties kanalas visame pasaulyje. Tad, kalbėdami apie šiandieninę žiniasklaidą, visų pirma turėtume pradėti nuo kalbos apie feisbuką, o tik tada – apie kitas visuomenės informavimo platformas.
Tuomet kaip viso to pasekmė išryškėja konkurencija, dėl kurios turi būti apkarpomos redakcijos, atlyginimai, o tokiu būdu apribojamos galimybės kurti rimtą tiriamąjį žiniasklaidos turinį. Visa tai, akivaizdu, yra grėsmė žiniasklaidos laisvei, nes dienos pabaigoje nukenčia skaitytojai. Vis dėlto tūkstančiai naujų žiniasklaidos kanalų toli gražu nereiškia tūkstančio naujų ir kokybiškų žiniasklaidos pranešimų. Dažniausiai tie tūkstančiai informacinių žinučių tėra perpublikuojamos iš vienų kanalų į kitus. Be to, jos taip pat nėra žinutės, kurios išties būtų skaitytojui naudingos ir kurias reikėtų žinoti. Taigi tai – akivaizdi grėsmė, su kuria susiduria žurnalistai.
Dar viena ypač svarbi grėsmė žiniasklaidai, kuriai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, – grėsmė, ateinanti iš vyriausybių. [...] Tai yra žurnalistų sekimas, nes vyriausybės suteikia teises slaptosioms tarnyboms sekti ir tikrinti žurnalistus, tikrinti elektroninę erdvę (jų pašto dėžutes, svetaines, sekti jų veiklą ir t. t.). Ir, deja, tai vyksta visur – nuo Rytų iki Vakarų. Ši kontrolė gali būti skirtingo lygmens, o tikrieji jos mastai mums turbūt liks nežinomi, vis dėlto tai egzistuoja plačiu mastu.
Jei nužudytas žurnalistas, nesvarbu, kur tai nutiko – Turkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Šiandien vyriausybės žiniasklaidai taip pat daugeliu atvejų daro stiprų politinį spaudimą per priimamus įstatymus, kurie liečia radikalią kalbą, propagandą, bet reikia turėti omenyje tai, kad propaganda skirtingose šalyse suvokiama skirtingai. Vis dėlto, kaip rezultatas, tokie įstatymai įteisina tam tikrą savicenzūrą, o jei tik cenzūra įteisinama bent viename mažame žingsnyje, ji niekada nebesustos.
– Jei apie grėsmes žodžio laisvei kalbėtume konkrečiau – į kokias šalis atkreiptumėte didesnį dėmesį?
– Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Atstovybė žiniasklaidos laisvei atlieka stebėseną visose šalyse. Praėjusiais metais mes dirbome su 200 atvejų 43 šalyse. Mes neišskiriame Vakarų ar Rytų. Jei nužudytas žurnalistas, nesvarbu, kur tai nutiko – Turkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Mes privalome apie tai kalbėti, privalome įsikišti, privalome kreiptis į vietinę valdžią ir reikalauti, kad ji imtųsi veiksmų, kad tokios situacijos jų šalyje būtų užkardytos.
Žinoma, kai kurios šalys išsiskiria ir padėtis jose yra žinoma. Pavyzdžiui, Turkijoje daugiausia įkalintų žurnalistų. Rusija, Turkija ir Azerbaidžanas pirmauja pagal užblokuotų interneto portalų skaičių dėl pačių įvairiausių priežasčių, ir nebūtinai dėl įteisintų įstatymuose. Skaičiuojama daugybė atvejų, kai žurnalistai fiziškai užpuolami – prisiminkime įvykius Maidane 2013–2014 m., kai dešimtys žurnalistų buvo užpulti policijos. Tačiau tokių atvejų gausu ir kitose šalyse.
– Ar išskirtumėte dominuojančius pažeidimus? Kokie jie ir kokiose šalyse jų fiksuojama daugiausia?
– Tokios statistikos nerengiame. To nedarome iš esmės dėl to, kad niekam nesuteiktume galimybių mūsų apkaltinti tuo, jog sutelkiame savo žvilgsnį tik į tam tikras šalis ar į tam tikras žiniasklaidos bei žurnalistų veiklos sritis.
– Akivaizdu, žurnalisto profesija nėra tokia taikinga, kaip sakėte pokalbio pradžioje.
– Taip, bet aš vis tiek tikiu, kad tai – taiki profesija, nors kartu ir pavojinga. Ji pavojinga profesija ne dėl to, kad yra savaime agresyvi. Ji pavojinga, nes daugybėje šalių (tiesą sakant, pernelyg daug šalių) vyriausybės nepadeda visuomenei suvokti, koks svarbus žiniasklaidos ir žurnalistų vaidmuo. Tiesą sakant, daugelyje šalių vyriausybės būtent ir sudaro sąlygas tokiai retorikai atsirasti, pavyzdžiui, sieti žurnalistiką su prostitucija, su kita veikla, kuri yra nepateisinama ir nepriimtina pilietinėje visuomenėje.
– Be jokios abejonės, visos paminėtos grėsmės turi įtakos žurnalistikos kokybei. O ką galima padaryti? Ar Europa turi įrankių? Turiu omenyje, ar Europa yra įgali spręsti šias problemas, dorotis su šiomis grėsmėmis ir tai daryti realiame gyvenime, o ne dokumentuose?
– Norėčiau turėti galimybių prognozuoti ateitį, vis dėlto niekas to padaryti negali. Tai, kas su žiniasklaida vyksta šiandien, be jokių abejonių, rodo labai didelį nerimą keliančias tendencijas visiems: ir žurnalistams, ir visuomenei, ir pačioms vyriausybėms, nes jos egzistuoti be žiniasklaidos, be laisvos žurnalistikos negali. Priešingu atveju yra ardoma demokratija, o tai žaloja pačias valstybes. Esu įsitikinęs, kad būtina didinti žiniasklaidos raštingumą, interneto raštingumą. O vyriausybės, mano manymu, turėtų pačios sudaryti sąlygas ir investuoti, remti rimtos žurnalistikos kanalų tiražus. Šios visos priemonės labai svarbios.
Kai kalbame apie žiniasklaidos laisvę, dažniausiai neturime omenyje sporto ar mados žurnalistikos (kas taip pat yra žurnalistika), bet kalbame apie politinę, tiriamąją žurnalistiką. Būtent čia yra žiniasklaidos laisvės problemų pamatas. Ir būtent šis pamatas susiduria su didelėmis grėsmėmis laisvei.
– O ar pastebite kokių nors teigiamų tendencijų?
– Taip, žinoma, yra gana nemažai teigiamų tendencijų, pastebimų per paskutinius 20–25 metus Europoje. Visų pirma, tai išaugęs skaičius taisyklių, kurios sudaro vis daugiau galimybių žurnalistams gauti informaciją iš valstybės institucijų. Dėl to, žinoma, vyriausybių slaptumas šiandien tampa mažesnis, ir tai vyksta visoje Europoje.
Kitas aspektas – naujų technologijų įtaka informacijos sklaidai. Technologijų teikiamos galimybės leidžia nuolat, nepertraukiamai ir akimirksniu platinti informaciją, teikti žinias, transliuoti reportažus ir tai daryti visam pasauliui nepaisant sienų.
Trečia pozityvi tendencija, mano manymu, – interaktyvus šiandienos žurnalistikos pobūdis. Prieš dvi dešimtis metų žurnalistas galėjo tik pasvajoti apie kontaktą su skaitytoju ar žiūrovu. Tai atsitikdavo labai retai. Šiandien bendravimas tarp žurnalisto ar redaktoriaus ir auditorijos vyksta tuojau pat, ir kiekvienas žinių kanalas nori turėti skaitytojų forumą, nes tai – vienas instrumentų, kuris padeda skaitytojus pritraukti, o bendravimas su jais kartu geriau atskleidžia, kokia yra ta konkreti auditorija, ką ji mąsto, kokie jos lūkesčiai. Redakcijai atsiveria naujos galimybės į juos atsižvelgti.
– Jūsų požiūriu, kokia kryptimi šiandieninė europinė žiniasklaida vystysis toliau? Kokia kryptimi vystytis ji turėtų, kad gebėtų išvengti kylančių grėsmių, užtikrinti žiniasklaidos laisvę ir įgyvendinti jos principus praktiškai, o kartu neleistų skleisti neapykantos ir propagandos pasitelkiant žodžio laisvės priedangą? Čia linija gali būti plona.
– Ta linija matoma. Kalbant apie neapykantos retoriką, tarptautinė teisė mums suteikia aiškią liniją – karo propaganda turėtų būti nelegali. Neapykantos, priešiškumo, nesantaikos kurstymas, paremtas rasiniu, tautiniu, lyties pagrindu, skatinantis smurtą, diskriminaciją, turėtų būti nelegalus ir neturėtų būti toleruojamas jokioje valstybėje. Įstatymai išleisti, tačiau kol kas dažnai netaikomi.
Auditorija visada vertins žurnalistiką, paremtą profesiniais etikos standartais, pateikiančią informaciją, kuri nėra ir taip žinoma.
Jei kalbame apie pačios žiniasklaidos vystymosi kryptis, manau, kad auditorija visada vertins žurnalistiką, paremtą profesiniais etikos standartais, pateikiančią informaciją, kuri nėra ir taip žinoma, t. y. vertins žurnalistiką, kuri savo charakteriu bus tiriamoji. Tokia, kuri pateiks informaciją, svarbią šaliai, bendruomenėms, šeimai. Aš tikiu, kad tokia žurnalistika išgelbės visą profesiją.
Taigi, visų pirma, mūsų investicijos turėtų būti sutelktos siekiant išsaugoti šios profesijos principingumą, dorumą, integralumą, laikantis profesinių kodeksų. Tada auditorijai bus įrodyta, kad žurnalistai profesiniais kodeksais savo darbe vadovaujasi, kad jie nėra šiaip sau surašyti. Tokiu būdu taip pat bus parodoma, kuo žurnalistai skiriasi nuo bet ko, kas tik imasi apie ką nors viešai rašyti.
Antra kryptis – investicijos į tiriamąją žurnalistiką, interviu su svarbiausiais visuomenės autoritetais ir gilesnis žiniasklaidos žvilgsnis į dalykus, kuriais gyvename.
– Vis dėlto girdime įspėjimų, kad šiandien gyvename dezinformacijos eroje, kupinoje stereotipų, mitų ir atviro melo. Ar sutiktumėte, kad gyvename informaciniame kare?
– Taip, be jokios abejonės, apie tai kalbama daug. Aš tikiu, kad tai – šaltojo karo palikimas, o šios tendencijos ir mirs drauge su šiuo karu.
Geriausia propaganda – sakyti tiesą. Blogiausia propaganda – meluoti. Anksčiau ar vėliau skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas šiuos skirtumus tarp geriausios ir blogiausios propagandos išvys. Deja, tai neįvyksta akimirksniu. Tačiau Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo propagandos istorija, ypač komunizmo propagandos istorija, mus išmokė, kad daugelis žmonių geba įžvelgti propagandos iliuziją ir atskiria, kas yra tiesa.
